2020 m. LR Seimo rinkimų programinės nuostatos

Į sąjungą susibūrę žmonės tiki, kad Lietuvai gyvybiškai svarbu ir būtina kuo greičiau pradėti nuosekliai įgyvendinti amžių patikrintas krikščioniškas vertybes, kurių laikymasis gelbėjo mūsų tautą sunkiausiomis akimirkomis. 

Be šeimos, paremtos tvirtu vyro ir moters įsipareigojimu vienas kitam, be vaikų pagarbos artimiesiems ugdymo, be gyvybės apsaugos nuo jos pradžios iki natūralios mirties, be nuoširdaus rūpesčio silpnesniaisiais, be atsisakymų pasipelnyti nesukursime klestinčios Lietuvos.  Stiprios, kuriančios šeimos yra mūsų ateities pagrindas. Ne homoseksualių žmonių eitynės, bet pagarba istorinei atminčiai stiprina ir stiprins mūsų valstybę. 

Šiose Krikščionių sąjungos programinėse nuostatose pateikiame pagrindinius įsipareigojimus, kuriuos vykdysime po Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų. Partija yra paruošusi ir detalius bei nuoseklius žingsnius jai įgyvendinti.

Mes Seimo rinkimams subūrėme solidžią komandą,  kurioje yra gausus būrys mokslininkų (gamtos mokslų, biomedicinos, socialinių mokslų), taip pat verslo ir kultūros pasaulio atstovų, teisininkų ir ekonomistų, profesinių sąjungų bei nevyriausybinių organizacijų atstovų. Šių žmonių patirtis ir žinios prisidės prie Krikščionių sąjungos tikslų įgyvendinimo, o su Jūsų pagalba šie siekiai gali tapti realybe ir galimybe Lietuvai neištirpti globaliame pasaulyje. 

Krikščionių sąjungos pirmininkas, Seimo narys
Rimantas Jonas Dagys

Krikščionių Sąjungos rinkimų į Seimą programinės nuostatos ,,Neleisime iškirsti Lietuvos! Jos šeimų ir miškų!”

Visai neseniai krikščioniškos minties suvienyti ir daugelio palaikomi įkūrėme partiją – Krikščionių sąjungą. Mes, katalikai, evangelikai, stačiatikiai ir visi, kuriems nesvetimos su krikščionybe atėjusios vertybės, remdamiesi aiškiu supratimu ką turėtume daryti, norime ne sugriauti, bet sureguliuoti mūsų ekonominį ir socialinį gyvenimą. Tai mes, žmonių palaikomi padarysime, nes čia susibūrė tikintys Lietuva, jos Tauta, siekiantys kuo greičiau pradėti nuosekliai sugrąžinti amžių patikrintas krikščioniškas vertybes į mūsų gyvenimą. Jų laikymasis padėjo mūsų tautai sunkiausiomis akimirkomis ir jos išgelbės mus dabar, dvasiškai ir, net iš dalies, fiziškai merdint…. Turime ryžtingai susivokti ir nustoti klaidžioti liberalios ir ,,kairuoliškos“ propagandos išreklamuotuose klystkeliuose, abejodami net savo žmogiška biologine tapatybe, spręsdami kas aš – vyras, moteris ar dar kažkas. Šios propagandos labirintuose norimą tikslą sunkiai pasieksime, juk kai migla galvoje, tai ir sprendimai bus migloti.

Be tvirtos, vyro ir moters įsipareigojimu vienas kitam paremtos šeimos, be vaikų pareigos artimiesiems ugdymo, be gyvybės apsaugos nuo jos pradžios iki natūralios mirties, be noro pelnytis bet kuria kaina ir nuoširdaus rūpesčio silpnesniais nesukursime klestinčios Lietuvos. Stiprios, kuriančios šeimos yra mūsų ateities pagrindas.

Ne gėjų paradai, bet pagarba mūsų istorijai ir tradicijoms stiprino ir stiprins mūsų valstybę.

Dabarties problemas žymia dalimi sukėlė ir paprastas noras gyventi lengviau ir… mažiau atsakingai. Atsakomybė už šeimą, bendruomenę, tautą vis labiau stumiama į šoną, dažnai perdėm sureikšminant žmogaus laisvę daryti ką nori. Europa šiandien patiria būseną, kurioje manoma, kad visas žmogaus problemas galima spręsti tik protu, jėga, gamtiniais resursais ir kitais racionaliais būdais. Užmirštama, kad žmogus yra dvasinė būtybė, kuriai Dievas suteikė laisvę apsispręsti už gėrį.

Pandemijos krizė jau keičia ir keis mūsų gyvenimą iš esmės. Pamatėme, kad bėdai ištikus grįžtame į tėvynę ir į savo šeimas. Turime progą iš naujo įvertinti savo pasiekimus ir klaidas ir judėti į priekį pasitikint Dievu ir vienas kitu. Galime pasirinkti viltį, o ne baimę. Jeigu nuo pandemijos išsaugosime žmogaus gyvybes, dirbantis kūrybingas žmogus atstatys apgriuvusią ekonomiką, o be žmonių ekonomikos nebus.

Gyvename XXI amžiuje, kuomet klasikinės politinės partijos vis labiau tolsta nuo savo deklaruojamų vertybinių nuostatų. Propaganda persmelktoje žiniasklaidoje dažnai nuomonė tampa svarbiau už tiesą, politikos įvaizdis svarbiau už etiką.

Todėl mes įsipareigojame jokiu būdu nenukrypti nuo krikščioniškų vertybių saugant šeimas, žmogaus gyvybę, nuo prigimtinio supratimo apie žmogaus lytį.

I. Kaip kertami miškai, taip beatodairiškai naikinamos mūsų šeimos

Liberalūs ir ,,kairuoliški“ politikai mūsų šeimas, atlaikiusias sunkiausius išbandymus, nori paversti beforme struktūra, kurioje jos nariai pradėtų abejoti net savo lytine tapatybe. Šeima, tai vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam, savo vaikams ir artimiesiems. Visokie kitokie dviejų vyrų, moterų ar kitokie neperspektyvūs dariniai negali būti alternatyva šeimai. Mokslui nėra žinomos jokios kitos žmogaus lytys, kaip tik vyro ir moters. Todėl mūsų visų pareiga visuose įstatymuose žmogų pastatyti vėl ant kojų, o ne ant galvos, kaip dabar.

Turime apsaugoti mūsų šeimas nuo kuriamos vaiko teisių apsaugos sistemos, kurioje toks valstybinis „saugotojas“ neturėtų vienvaldės teisės spręsti ar šeima verta auginti vaiką, ar ne. Juk šeimos tėvai geriau žino ko reikia jų vaikams, ja reikia pasitikėti. Tarnybų kišimasis gali būti tik išimtinais atvejai. Pandemija akivaizdžiai parodė, kaip mums sunku ištverti sunkumus be šeimos pagalbos.

Todėl pasitikėdami šeima, užtikrinsime, kad ji būtu apsaugota nuo perteklinio valdžios institucijų kišimosi vaikų teisių apsaugos srityje.

Žmogaus prigimtis negali būti pakeista ideologiniais užkeikimais. Mokslas nežino kitokių žmogaus lyčių kaip vyro ir moters.

Todėl ryžtingai atmesime Stambulo ar panašias konvencijas.

Priimsime įstatymą, kad mūsų asmens tapatybės kortelės kode būtu užfiksuota ne išgalvota, bet prigimtinė lytis.

II. Kas gera šeimai, gera valstybei

Šeimos pagrindas – meilė ir santuoka. Viena be kitos jos laimės nekuria, tad santuoka negali būti tik susitarimas, tik sandėris. Santuoka yra džiaugsminga, bet ir atsakinga priesaika gyvenimui.

Moterys ir vyrai yra vienodai įdomūs ir svarbūs. Reiktų siekti, kad Lietuva išugdytų daugiau tokių atsakingų ir pareigingų vyrų ir moterų. Jie, gyvendami kartu turi nesuvienodėti, kaip siūlo liberalai ir kairieji, bet papildyti ir praturtinti vienas kitą. Taip gyvendami jie sugebės užauginti ir išauklėti dorus vaikus, pasirūpinti savo tėvais ir seneliais.

Vaikai turi būti auklėjami taip, kad nuo mažų dienų suprastų, kas yra pareiga ir atsakomybė, išmoktų gerbti vyresnį žmogų. Įsisąmonintų, kad be visur propaguojamų teisių egzistuoja ir pareigos.

Valstybė privalo suteikti šeimai savarankiškumą pasirenkant auklėjimo metodus ir formas, tačiau turi rūpintis, kad vaikas augtų pilnavertiškoje, ne asocialioje šeimoje

Privalome pasitikėti šeimomis, jos yra mūsų visuomenės pagrindas, jų dėka laikosi mūsų valstybė. Valstybė gali ir privalo joms padėti, bet be svarbaus reikalo nesikišti į jų gyvenimą.

Nuo pat vaikystės turime skiepyti vaikams pagarbą gyvybei. Jaunas žmogus turi būti suinteresuotas kurti šeimą ir auginti vaikus, ir tai visapusiškai turi stiprinti valstybė

Todėl mokyklose įtvirtinsime pasiruošimo šeimai programas.

Įstatymuose nuosekliai įgyvendinsime daugelio mūsų ruoštą ir priimtą Šeimos stiprinimo įstatymą, paremtą supratimu, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas;

Teisės aktuose šalia svarbių socialinių ekonominių įsipareigojimų įtvirtinsime nuostatas, kad šeimos narius siejančios teisės ir pareigos yra prigimtinės, kad vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos, kūrimo pagrindas.

Darbo teisėje užtikrinsime teisę tėvams derinti darbą ir vaikų auginimą.

Visuomenėje, visose srityse, turi būti stiprinamas teigiamas požiūris į šeimą.

III . Šventasis Jonas Paulius II:

Ten, kur lengva ranka kertamas medis, kitu ėjimu labai lengvai žudomas žmogus.“

Lietuva, įveikusi daugelį sunkumų, žmonių pastangų dėka, po truputį tvirtėja ir vejasi kitas Vakarų Europos valstybes, tačiau dar daug dalykų mums neleidžia tuo džiaugtis. Štai, pavažinėję Lietuvos keliais, regime vis labiau iškirstus miškus. Esame sunerimę, piktinamės tais, kurie dabarties pelnui aukoja mūsų ateitį. Godumas, toks artimas mūsų liberalios pakraipos politikams, jau kelią realią grėsmę mūsų gamtai ir galbūt visų mūsų išlikimui.

Kuriame bendruomenę, kurioje tarp žmogaus ir jo gyvenamos aplinkos nekyla konfliktai, žmogus yra harmoninga gamtos dalis. Žemė – tai mūsų bendri namai kuriuose turime teisę gyventi, tačiau neturime teisės piktnaudžiauti savo buvimu, niokoti ir naikinti bendrus namus.“ (Popiežius Pranciškus, Enciklika „Laudato si“).

Todėl negalime toleruoti dabartinės Seimo daugumos kartu su liberaliais konservatoriais priimtų įstatymų, atvėrusių kelią beatodairiškam vien pelno siekimui, kertant mūsų miškus, kurie sunkiu metu buvo prieglobstis mūsų sukilėliams ir partizanams.

Kol kas dar galime džiaugtis mūsų miškais, tačiau turime užgniaužti norą neribotai pelnytis iš gamtos. Ją turime išsaugoti savo vaikams ir anūkams.

Todėl šalia kitų būtinų naujų aplinkos apsaugos priemonių, mes atitaisysime priimtus įstatymus, susijusius su miškais ir aplinkosauga taip, kad juose neliktų perdėm palankių nuostatų norintiems pasipelnyti iš miškų ir kitų gamtos turtų. Šios srities valdyme turi dominuoti kvalifikuoti specialistai, kuriems rūpi saugomos girios, o ne „medkirčių“ atstovai.

Šalies žemės ūkio plėtra turi būti vykdoma tausojant gamtą ir atsižvelgiant į sveikos ir ekologiškos produkcijos gamybą.

Pramonės įmonių veiklą prižiūrėsime žymiai griežčiau, kad neatsirastų nauji teršiantys vamzdžiai, kaip nutiko Kuršių mariose.

IV. Teisinė sistema turi būti paremta aiškiais principais ir skaidrumu

Per pastaruosius 30 metų mūsų teisinė sistema akivaizdžiai prarado logišką sandarą ir tapo žmogui sunkiau suvokiama. Todėl šiandien yra toks menkas pasitikėjimas kai kuriomis teisėsaugos institucijomis. Įstatymų gausa dar neužtikrina visos teisinės sistemos darnos ir skaidrumo, o veikiau atvirkščiai. O darnos nelieka, kai stengiamasi formaliai aprašyti visus gyvenimo atvejus, užuot laikantis pamatinių vertybinių nuostatų. Europos civilizacijos teisės sistemos (tiek kontinentinė, tiek anglo-saksų) rėmėsi ir turi remtis krikščioniškomis vertybėmis – tiesos sakymu, meile ir atjauta, tautos solidarumu. Ne biurokratinių įstatymų painios džiunglės turi būti teisės sistemos pagrindas, o tos paprastos ir elementarios Dekalogo tiesos, kurios pagrindiniuose mūsų įstatymuose turi būti suvokiamos kaip teisingumas, sąžiningumas, protingumas ir rūpestingumas.

Bene didžiausią rūpestį kelia visuomenėje įsivyravusi bendra nepasitikėjimo teismais ir teisėsaugos institucijomis tendencija. Ją tik sustiprino 2019 metais driokstelėjęs teisėjų korupcijos skandalas. Todėl esame įsitikinę, kad teismų sistema turi keistis ir labiau atsiverti visuomenei. Daugelis politikų prieš rinkimus puola siūlyti įvesti teismo tarėjų arba prisiekusiųjų eismo institutus. Mes manome, kad tai yra tik kosmetiniai siūlymai, kurie užuot davę teigiamų rezultatų, teismų sistemą gali tik labiau sujaukti. Mes matome bendrą pavojingą tendenciją, kad teismai ir teisėjai (kurie nėra renkami pareigūnai) vis dažniau prisiima įstatymų leidžiamosios valdžios (t.y. renkamosios valdžios) funkcijas. Tokios tendencijos pastebime ir Europoje, Lietuvoje toks pavyzdys galėtų būti Konstitucinis teismas, todėl mes inicijuosime diskusiją ir imsimės iniciatyvos dėl esminės teismų sistemos pertvarkos, tame tarpe dėl Konstitucinio teismo teisėjų rinkimų tvarkos pakeitimų ir inicijuosime bei sieksime atitinkamų įstatymų pakeitimų. Suprasdami poreikį racionaliai naudoti viešojo valdymo išteklius, inicijuosime Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismo funkcijų optimizavimą, inicijuodami atitinkamus Konstitucijos pakeitimus, neatmesdami galimybė ir šiuo klausimu inicijuoti Tautos referendumą.

Siekdami visiško teismų skaidrumo, peržiūrėsime teisėjų neliečiamybės institutą. Mūsų įsitikinimu teisinėje valstybėje neliečiamųjų neturi būti, arba neliečiamybės institutas turi būti ženkliai apribotas.

Mes manome, kad Lietuvai, teturinčiai mažiau nei 3 milijonus gyventojų, yra per didelė prabanga turėti atskirą administracinių teismų sistemą. Bendra 20 metų administracinių teismų veiklos analizė leidžia daryti pagrįsta išvadą, kad administraciniai teismai netapo tuo, kuo turėjo tapti, kaip kadaise nurodė Mykolas Romeris – teismais, ginančiais piliečius nuo neteisėtų institucijų veiksmų. Deja, išėjo atvirkščiai – administraciniai teismai neretai gina neteisėtus institucijų veiksmus nuo piliečių ir visuomenės.

Todėl teisinė sistema turi būti tobulinama, ją darant aiškesnę, skaidresnę ir suprantamesnę žmonėms, mažinant neapibrėžtas teisines normas arba jas konkretizuojant, kad ženkliai sumažėtų subjektyvaus jų traktavimo atvejų.

V. Žmogaus, gyvybės apsauga, rūpestis visų sveikata ir oria senatve yra neginčijama vertybinė.

Kiekvieno krikščionio pareiga saugoti gyvybę nuo pradėjimo. Mums visiškai nepriimtinas liberalizmo propaguojamas eutanazijos įteisinimas silpnesnei visuomenės daliai. Valstybei būtų žymiai naudingiau panaudoti sukauptą senolių patirtį, pagarbiai rūpintis oria senatve, o ne siekti jais atsikratyti.

Socialinis teisingumas kyla iš supratimo, kad visi visuomenės individai yra unikalūs ir vertingi, žmogaus vertė ir santykis su teisingumu neturi priklausyti nuo jo fizinių ar protinių galių, bei kitų savybių, nulemiančių žmonių įvairovę. Valstybė turi ir gali padėti žmogui rasti savo kelią. Valstybės socialinė politika privalo siekti užtikrinti kiekvienam kuo geresniu būdu realizuoti savo žmogiškosios prigimties galimybes (Benedikto XVI enciklikoje „Deus Caritas Est“).

Dabar susilpnėjusiose šeimose gimsta mažai vaikų, o ir esantys noriai ieško laimės kitur, nei savo šalyje. Prisideda ir pelno didinimas tik sau, nenoras nors kiek dalintis. Visa tai didina socialinę atskirtį, mažina motyvaciją kurti ateitį savo šalyje. Mūsų mažėja ir mes senstame.

Todėl pertvarkysime mokestinę sistemą taip, kad mažėtų socialinė atskirtis, didinsime jos progresyvumą. Pajamos į valstybės biudžetą iš turto ir dividendų turi būti didesnės.

Mūsų senoliai nusipelnė ES valstybių lygio senatvės pensijų ir efektyvios sveikatos priežiūros. Tai reikalaus žymiai daugiau lėšų, bet tai būtina sąlyga, kad mūsų žmonės be baimės galėtų laukti senatvės, o jos sulaukę gyventi visavertį gyvenimą. Visi piliečiai be išimčių turi tuo pasirūpinti. Visi solidariai turime pasirūpinti ir neįgaliaisiais. Jie toks pat neįkainojamas mūsų turtas kaip ir sveikieji.

Todėl nuosekliai didinsime senatvės pensijas, kad jos, lyginant su vidutine alga, būtų ne mažesnės nei 50 proc. Tam reikės atstatyti sumažintus „Sodros“ įmokų tarifus. Taip pat kompensuosime neteisėtai primestas Sodrai išlaidas už grobuoniškas palūkanas ir skolų aptarnavimą, kurias Sodra patyrė, nes buvo priversta skolintis dėl deficito, didžia dalimi sukelto pervedimų į II pakopą; pakeisime pensijos papildomos dalies skaičiavimo formulę, garantuosiančią šios dalies augimą, kuris motyvuos darbuotojus ilgiau dirbti.

Ypač svarbu padidinti ir pastoviai indeksuoti politinių kalinių ir tremtinių pensijas, nes jos atsirado kaip kompensacija už sunkiai įvertinamą kompensacija už jų katorginį darbą. Jos negali ženkliai skirtis nuo teisėjų ir kitų, gerai apmokamų pareigybių pensijų.

Senjorams sukursime kortelę, kuri leistų jiems nemokamai lankyti parodas, kultūros renginius.

Sveikatos sistemai reikalinga pertvarka, ją pritaikant darbui pandemijos sąlygomis. Negali nukentėti sveikatos paslaugų kokybė. Tai pareikalaus papildomų lėšų ir todėl, kad visuomenė sensta. Reikės ir sparčios slaugos sektoriaus plėtros. Sunku bus įveikti piktnaudžiavimą vaistų ir sveikatos paslaugų įkainių nustatyme, nepertvarkius sistemos iš esmės.

Todėl Ligonių kasas atskirsime nuo sveikatos ministerijos priklausomybės. Ligonių kasos turi ginti pacientą, o ne ministeriją.

Siekdami garantuoti visiems piliečiams prieinamą sveikatos apsaugą, užtikrinsime kokybišką pirminę sveikatos priežiūrą, plėtosime lankstų ir dinamišką ligoninių tinklą, maksimaliai išlaikysime ir stiprinsime sveikatos įstaigų sistemos decentralizaciją.

Sukurti visuotinį įvairiapusį sveikatos apsaugos potencialą užtikrinant žmonių sveikatos priežiūrą ir nuolatinį jos saugojimą visą gyvenimą, taip pat įvairių ligų, traumų ir sergamumo mažinimą.

Sveikatos apsauga turi būti finansuojama mišriai: iš valstybės biudžeto ir sveikatos draudimo sistemos. Įgyvendindami programas ir per investicijas turime daug efektyviau išlaikyti valstybines sveikatos apsaugos ir priežiūros institucijas.

Vien valstybė nesugebės užtikrinti visavertės sveikatos apsaugos. Privačių sveikatos apsaugos, priežiūros ir gydymo įstaigų veikla turėtų būti skatintina aiškiai ją reglamentuojant įstatymuose.

Turime suprasti, kad vien tik gydydami ligas nepasieksime reikiamų tikslų. Turime plėtoti ligų profilaktikos, sveiko gyvenimo būdo programas.

Laisvės ir lygybės principai sukuria lygias galimybes žmonėms optimaliai realizuoti savo įgimtąsias savybes. Gyvenimas neturėtų būti tik kova už būvį, o veikiau įvairiapusis solidarumas – stiprieji remia silpnųjų išgyvenimą, pastarieji sudaro stipriesiems galimybes dirbti ir uždirbti.

Todėl, nepalaikėme ir nepalaikysime siekio sunaikinti socialines įmones. Neįgaliųjų integracija į rinką turi vykti pamatuotai, tik įsitikinus, kad šie žmonės neatsidurs gatvėje.

Neįgalūs asmenys negali būti jokia forma diskriminuojami nuosekliai įgyvendinant Neįgaliųjų socialinės integracijos chartiją.

VI. Darbštus, kuriantis žmogus – Lietuvos turtas.

Šiandien dažnai su žmogumi elgiamasi kaip su tinkamu darbui įrankiui ar gyviu, keistiems socialiniams eksperimentams ar sėkmingam verslui įgyvendinti. Mes dažnai kalbame ne apie dirbantį žmogų, bet apie darbo vietas.

Žmogus visada yra didžiausias turtas, nežiūrint kiek kitokio turto beturėtume. Žmogaus kūrybinis darbas yra valstybės klestėjimo pagrindas. Visų pirmą tik toks žmogus atstatys mūsų ekonomiką po krizės. Ir nesvarbu, esi verslininkas ar samdomas darbuotojas, medikas ar menininkas, visi vienodai vertingi.

Žmogaus laisvė yra bendruomenės kūrimo pradžia. Subsidiarumo principai reiškia, kad kiekvienas žmogus iš esmės imasi atsakomybės už savo galių realizavimą, o bendruomenė ir valstybė padeda įgyvendinti žmogiškosios prigimties poreikius ir nustato individų tarpusavio bendravimo taisykles

Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji žmogui duota tam, kad jis laisvai apsispręstų. Apsisprendimas blogiui yra tik blogas laisvos valios panaudojimas. Dievas davė žmogui laisvą valią ne tam, kad šis galėtų rinktis gėrį ir blogį, bet tam, kad žmogus laisvai apsispręstų už gėrį.

Profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos labai reikšmingos plėtojant subsidiarumo principą, todėl labai svarbu joms perduoti vis daugiau galių pačioms spręsti su darbo santykiais ir profesine veikla susijusius klausimus.

Todėl darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose stiprinsime dirbančiųjų galimybes apginti savo teises.

Plėsime kolektyvinių sutarčių tarp darbdavių ir profesinių sąjungų praktiką.

Pramonės prekybos ir amatų rūmus padarysime atsakingais už profesinio parengimo sistemą.

VII. Šeimos verslas ir ūkis – yra neišsenkamas šaltinis ir variklis.

Šalis negali būti gyvybinga be stipraus ūkininko ir sąžiningo verslininko, jie garantuoja stabilią ekonomikos plėtrą, jie – vidurinės klasės pagrindas. Deja, Lietuvoje ši visuomenės dalis yra per maža.

Todėl manome, kad valstybė ypač turi remti smulkų ir vidutinį verslą.

Sukursime smulkių ūkininkų rėmimo programa. Joje būtų remiami tik nedideli pvz. iki 100 000 Eur projektai. Jais negalės pasinaudoti stambių ūkininkų giminės, ar jų įsteigti dukteriniai padaliniai.

Skatinsime mažąją kooperaciją.

Teikdami valstybės paramą vadovausimės šeimos, smulkaus ir vidutinio verslo prioritetu, nors esame už netrukdomą ir sąžiningą pinigų uždirbimą Lietuvoje visiems verslininkams. Ypač svarbu skatinti šeimos, smulkų ir vidutinį verslą Lietuvos regionuose. Valstybės kontroliuojančios institucijos turėtų konsultuoti, padėti tokiems verslininkams pradėti verslą, o ne trukdyti.

Skatinsime Lietuvos tradicinių amatų ir identiteto išsaugojimą.

VIII. Teisėsaugos institucijos užtikrintų sveikas ir korupcijos nepažeistas konkuravimo sąlygas.

Jos turi dirbti kvalifikuotai, ranka rankon. Blogai, kai rezonansinės bylos subliūkšta teismuose. Vien įstatymo pataisomis griežtinančiomis atsakomybę nepasieksime rezultatų. Reikia didinti dėmesį tyrimų kokybei. Efektyvią kovą su korupcija sunku įsivaizduoti be visuotinio turto deklaravimo.

Ekonomika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus jai. Sėkminga ekonomika nėra tik savitikslis bendrojo vidaus produkto ar pelno didinimas.

Rinkos ekonomika turi būti socialiai orientuota, t.y. atsižvelgta į žmogaus įvairiapusę gerovę, o ne į kiekybinius materialios gerovės rodiklius. Nuosavybė kurios duodama nauda tarnauja bendrajam gėriui yra teigiamas dalykas, godumas – socialinis blogis (Leono XIII „Rerum novarum“, Jono Pauliaus II „Laborem exercens“)

Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir atlyginimu už darbą. Jo prielaida taip pat yra pastangos kurtis teisingesnei visuomenės tvarkai, kurioje būtų lengviau mažinama įtampa, o konfliktai sprendžiami derybomis. Solidarumas yra ypatingai krikščioniška dorybė. Žmonės pavargo nuo nesibaigiančių reformų. Atėjo laikas tiesiog sureguliuoti esamą sistemą, kuri turi tapti solidaresnė. Juk daugeliui akivaizdu, jog verslas negali būti savitikslis.

Verslas turi dirbti ne taip, kaip užsienio komerciniai bankai, krizės sąlygomis beveik nepadedantys šalies ekonomikai. Negalima leisti perdėm dominuoti stambiam verslui. Štai pvz., prekyboje, mėsos ir pieno supirkimo versle visiškai dominuojant prekybos tinklams, nebeliko laisvės verstis smulkiam vidutiniam ir šeimos verslui. Monopolizacija ir oligopolizacija kenkia ne tik smulkiam ir vidutiniam verslui, bet ir konkurencingam visos šalies ūkio vystymuisi bei efektyviam valstybės finansų valdymui.

Todėl pradėsime palaipsniui mažinti didelių prekybos centrų svarbą mažmeninės prekybos srityje. Remsime mobiliąją prekybą.

Reikia galų gale pradėti ne imitacinę, bet realią kovą su mūsų šalį apraizgiusio šešėlio voratinkliu, išsiurbiančiu iš visų mūsų apie 2 mlrd. Eur per metus. Neatidėliojant rengti ir teikti teisės aktų pataisas, įgalinsiančias palaipsniui sutvarkyti valstybės finansus, siekiant kuo greičiau ir socialiai teisingais būdais padidinti valstybės iždo pajamas iki ES vidurkio.

Nekalbėsime, o įsteigsime valstybinį arba valstybinį komercinį banką, kuris, be kita ko, galėtų konkuruoti su skandinaviškais bankais mažmeninėje bankininkystėje bei pritraukti į Lietuvą kitų užsienio bankų.

Žymiai sustiprinsime Konkurencijos tarybos kompetenciją, ypač tiriant finansų rinkas bei vykdant oligopolinių susitarimų kontrolę.

Įvesime progresinę apmokestinimo sistemą, realų progresinį GPM bei sieksime suvienodinti pajamų mokesčio tarifą, nepriklausomai nuo pajamų rūšies, reikalui esant panaudojant perinamąjį laikotarpį.

IX. Švietimas turi grįžti prie savo tikrosios misijos.

XXI amžiuje moksleiviai turi ne tik įgyti tvirtas žinias, gauti įgūdžius jų ieškojimui informacijos srautuose, nepasimesti tarp išminties lobyno ir informacijos šiukšlyno.

Specialistą paruošti nesunku, asmenybę – reikia pastangų. Mūsų tikslas yra išugdyti asmenybes, turinčias žinių ir mokančias jas pritaikyti. Išmokstame skaityti, bet neįprantame mąstyti…

Nepaliaujamai ir chaotiškai reformuodami švietimo sistemą pametėme jos tikslą – mokinį, pamiršome mokytoją. Mokykla tapo neatsakingų socialinių eksperimentų su moksleiviais vieta, kurioje pamirštamos ne tik žinių perdavimo svarba, bet ir vaikų dora bei biologinė ir šeimiškoji prigimtis. Turime prisiminti Tautinės mokyklos principus. Dėmesys turiniui, vaiko ugdymas pilnaverte asmenybe turi tapti prioritetu, pareigos ugdymas visuomenei, pagarbos skiepijimas savo šeimai, mokytojui yra tai ko, trūksta mūsų mokyklai.

Mokyklos yra išvargintos nesibaigiančių reformų ir pertvarkų, dažnai nieko bendro neturinčių su siekiu gerinti ugdymo kokybę. Moksleiviai turi apsispręsti iš anksto kuo jie norės būti. Ankstyvas profiliavimas nepasiteisino nei kokybės prasme, galų gale tai prieštarauja gamtos nulemtiems vaiko raidos dėsniams. Jo reikia kuo greičiau atsisakyti.

Mokykloje, užuot propaguodami lytinius santykius , turėtume ruošti vaikus šeimai. Tikrai mūsų valstybei nepakenktų daugiau krikščionišką pasaulėžiūrą ir auklėjimą propaguojančių mokyklų.

Todėl, peržiūrėsime švietimo programų turinį, siekdami atstatyti Tautinės mokyklos koncepcijoje įtvirtinus principus. Vadovausimės Lietuvos šviesios minties galiūnų – St. Šalkauskio, Ant. Maceinos, M.Lukšienės sukaupta patirtimi:

  • pareigos jausmo ir pagarbos mokytojui ugdymas turi tapti neatsiejama programų dalimi;
  • atsisakysime nepasiteisinusios moksleivių ankstyvo profiliavimo sistemos;
  • pasiruošimo šeimai programa turi tapti privaloma;
  • skatinsime Krikščioniškų mokyklų kūrimą.

X. Mokslo plėtra – galimybė Lietuvai

Mokslo pasaulis šiandien išgyvena reliatyvizmo filosofijos sukeltą krizę. Jos pasekmės – nyksta riba tarp tikro, gamtos ir žmogaus prigimties pažinimu paremto mokslo ir įvairių pseudomokslinių išmonių, tyrimų rezultatai neretai priklauso nuo užsakovų ir finansinių rėmėjų pageidavimų.

Krikščioniškoji civilizacija suderina savyje socialinį ir dvasinį žmogaus harmoningumą su tyrinėjimų dvasia ir polinkiu į inovacijas. Mokslo atradimai ir jų pagrindu sukurtos technologijos turi saugoti geruosius žmogaus prigimties bruožus, ir netapti bedvasiais socialinės inžinerijos ir manipuliavimo įrankiais.

Asmenybės išsilavinimas, žinių siekis ir mokslinė kompetencija kartu su analitiniu mąstymu ir žvilgsniu į pasaulio sandarą ir reiškinius yra pagrindas, ant kurio formavosi ir išliko Lietuvos valstybė, ir yra tas kelias, kuriuo visuomenė turi eiti, stiprindama krašto valstybingumą, autentiškumą ir saugumą. Mokslo reikšmės suvokimo ugdymas visuose lygmenyse, tvarus mokslo finansavimas yra būtini nepriklausomos ir identitetą puoselėjančios valstybės tikslai.

Turime labiau pasitikėti Lietuvos mokslininkais, suteikti jiems laisvę naudotis finansiniais instrumentais. Be išlygų, reikia iš esmės didinti mokslinių tyrimų finansavimą. Remiantis konkrečiais pavyzdžiais, galime ir turime kalbėti apie Lietuvos mokslo prekinio ženklo kūrimą. Mūsų tarpe nemažai sėkmingai dirbančių mokslininkų, tačiau valstybė mažai investuoja į mokslo sritį ir ypač mažai dėmesio skiria jauniems mokslininkams, kurie dabar sunkiai gali gauti kreditus būstui įsigyti, turime suvokti, kad be jų talkos neatlaikysime konkurencijos su kitomis valstybėmis.

Todėl sukursime valstybės remiamą sistemą leidžiančia jauniems mokslininkams (tiek Lietuvos, tiek čia dirbantiems užsieniečiams) gauti kreditą būsto įsigyti, jeigu jis įsipareigoja kurį laiką (pvz. 10 metų) dirbti Lietuvos mokslo įstaigose, kaip pagrindinėje darbovietėje. Tai pristabdytų „protų nutekėjimą“ iš Lietuvos, bei pritraukti talentingų jaunų mokslininkų iš kitų šalių. Dabar daugelis mokslininkų neturi didesnių pajamų institutuose ir universitetuose, papildomos pajamos iš tarptautinių programų yra terminuotos ir bankai į jas žiūri skeptiškai. Ši sistema labai palengvintų humanitarinės srities mokslininkų gyvenimą, kurie yra menkai finansuojami ir mažai gali papildomai užsidirbti iš tarptautinių projektų.

Sutvarkysime pažangių, skirtų žmonių gerovei kurti, veiklų planavimą, įtraukiant į šią veiklą geriausius šalies mokslininkus, įmones, pritraukiant šalies ir užsienio investicijas;

supaprastinsime mokslinių projektų administravimą , kad mokslininkams nereikėtų „iš anksto aprašinėti būsimų atradimų“ ir jiems užsakyti reagentus ir aparatūrą. Tokios biurokratinės tvarkos kitose šalyse iš esmės nėra. Dabar tyrėjai turi naudotis tarpininkų paslaugomis, kurie prisiima riziką dėl galimų „planavimo“ klaidų pvz. perkant reagentus, bet už tai pasiima dalį mokslui skirtų lėšų.

Įsteigsime ilgalaikes, gerai finansuojamas programas, kuriose būtų išnaudotas didelis biochemikų, fizikų, informacinių technologijų ir kt. mokslų potencialas. Ypač dabar aktualu koncentruotis į tyrimus biomedicinos, ligų diagnostikos srityse,

XI .Stipri kultūra semiasi stiprybės iš praeities ir kuria ateitį.

Mes puikiai suvokiame, kad be stiprios kultūros, valstybė negali būti stipri . Šiandien dažnas kultūrą sutapatina su pramoga. Mus sukūrė kultūra– ji yra lietuviška ir kartu krikščioniška, europietiška, moderni. Joje persipina kartų patirtis. Prieš pusantro šimto metų ėmėme mokyti vaikus, o ne siųsti juos sunkiems darbams į laukus. Pinigai atėjo vėliau, atėjo todėl, kad buvome kultūringi. Atvirkščiai nebūna. Jei šiandien didžiuojamės esą lietuviais, tai tik kultūros puoselėjamų tradicijų dėka. Visos mūsų pastangos sukurti klestinčią valstybę gali virsti niekais, jeigu to nesuprasime.

Mūsų paprotinė ir istorinė patirtis yra neįkainojama. Mes galėtume patarti daugeliui, kaip išlikti savimi istorijos vingiuose.

Todėl turime sukurti vieningą ir efektyvią istorinio tautos pasipriešinimo okupantams įamžinimo sistemą.

Keista, bet dalis mūsų gėdijasi būti lietuviais. Visa istorija nuo pagonybės iki šiandieninės Europos integracijos yra mūsų, o ne tik jos dalis. Mūsų kultūra – tai visos mūsų istorijos, visų mūsų bendruomenių ir luomų paveldas. Kultūra kuriame visi, tačiau mūsų valstybė turi pasirūpinti tuo ko už mus nepadarys kiti. Argi ne gėda, kai matome labiau nei sovietmetyje nykstančius mūsų dvarus? Ar tik privatus verslas tuo turi rūpintis? Ir kartais ne paveldosauginiais, o pasipelnymo tikslais.

Todėl paveldo išsaugojimas taps valstybės programų prioritetu.

Apmaudu girdėti, kai daugelis „kalbėtojų“ vengia parodyti savo lietuviškumą, į kalbą prikišdami užsienietiškų žodelių. Matyt, tai daro iš nepilnavertiškumo komplekso, norėdami pasirodyti išskirtiniais. Nesigėdykime būti lietuviais! Lietuviškumo niekinimas neturi tapti „geru tonu“.

Todėl reikia susigrąžinti viešosios kalbos priežiūros sistemą, palaipsniui išvalant ją nuo nereikalingų svetimybių.

Galų gale reikia išspręsti lenkiškų, rusiškų, kiniškų ir kitų kalbų įrašų Lietuvos piliečių pasuose klausimą. Pagrindiniame paso puslapyje piliečio vardas ir pavardė turi būti užrašoma tik lietuviškomis raidėmis.. O lenkiškomis, rusiškomis, kiniškomis ir kitų abėcėlių raidėmis vardą ir pavardę leidžiant įsirašyti antrajame paso puslapyje. Tokiu būdu išsaugant tautinių bendrijų lygiateisiškumą ir valstybinės lietuvių kalbos statusą.

Ypač svarbu, kad nacionalinis transliuotojas tinkamai įgyvendintų jam priskirtą misiją kultūros srityje. Lietuvos televizija ir radijas turėtų užtikrinti, kad nebūtų perdėm pateikiama liberalių globalistinių vertybių sklaida, būtų programos, paremtos patriotizmą ir krikščioniškas vertybes propaguojančiomis laidomis.

Per 30 metų taip ir nebuvo priimtas Kultūros pagrindų įstatymas. Dabartinio Kultūros ministerijos parengto Įstatymo projekto koncepcija yra iš esmės ydinga, nes grindžiama ne dvasiniais dalykais, o siauru ekonominiu požiūriu. Visiškai akivaizdu, kad dabartinė Kultūros ministerija stokoja intelektinių išteklių ir politinės valios parengti prasmingą ir kokybišką įstatymo projektą.
Kultūros politika negali būti tik siauros valdininkų ar interesų grupės veiklos baru. Politiniai sprendimai kultūros srityje gali būti priimami tik plačiu kultūros bendruomenės sutarimu.

Lietuvos vardą pasaulyje visais laikais garsino mūsų meno kūrėjai. Profesionalusis menas yra mūsų tautos ir valstybės “vizitinė kortelė”, varomoji visos kultūros jėga. Mūsų meno kūrėjų organizacijos net sovietinės okupacijos sąlygomis išsaugojo tautos kultūrinį tapatumą, stovėjo prie valstybės atgimimo vartų 1990-ais. Meno kūrėjų organizacijos yra sukaupusios valstybei vertingą dalykinę ir dvasinę patirtį, todėl pastaraisiais metais meno kūrėjai nepagrįstai nušalinami nuo valstybės kultūros politikos. Meno profesionalų organizacijos negali būti keičiamos vienadieniais VšĮ pakaitalais, kaip ir tikrasis profesionalumas negali būti keičiamas vienadieniais šou. Tuo tarpu pastarųjų dešimtmečių politika buvo grindžiama vienadiene liberalia ideologija, iškreipiant arba marginalizuojant klasikines estetines vertybes, profesionalumą mene keičiant vadinamosiomis kultūrinėmis ir kūrybinėmis industrijomis.Taip miesto erdvėse atsiranda surūdiję vamzdžiai, pliažai istorinės atminties vietose, kičas ir simuliakrai nacionaliniame eteryje. Tad kultūros politiką reikėtų pradėti nuo profesionalų susigrąžinimo iš visuomenės paraščių.

Todėl priimsime Kultūros pagrindų įstatymą.

XII. ES yra Nacionalinių valstybių sąjunga, kurios jėga įvairovėje

Europos ir Euroatlantinė integracija ir sėkmingi XX amžiaus geopolitiniai projektai užtikrinantys Vakarų ir Vidurio Europos šalių saugumą ir santykinį ekonominį klestėjimą. Buvome ir esame Lietuvos dalyvavimo šiuose projektuose rėmėjai. Tačiau krizė mums primena, kad negalime pasikliauti tik jais, bet turime visomis jėgomis patys stiprinti savo šalių ūk ir visapusišką saugumo potencialą.

Tuo pat metu pažymime, kad Europa turi būti harmoningai skirtingais instrumentais grojantis orkestras, o ne unisonu dainuojantis silpnabalsis choras. Pandemija parodė, kad bėdai ištikus bėgame į savo šalį. ES suvienodinimo ir centralizacijos idėja nepavyko. Europos Sąjunga: tai politinė ir ekonominė sąjunga ir ne pinigų maišas, iš kurio galima pasisemti slapta ir nesusitarus. Europos integracija buvo sukurta krikščioniškosios demokratijos principais, užtikrinant vienybę prisirišimui prie vertybių ir harmoningą šalių įvairovės derinimą. Europos Sąjunga turi stiprinti savo saugumą bei politinę įtaką pasaulyje, atsisakydama nebūtinų biurokratijos ir centralizacijos pančių.

Lietuva, turi aktyviau dalyvauti svarstant regioninius ir europinius klausimus svarstyme, savo patirtį panaudoti dialogui su „trečiosiomis“ šalimis, imtis regioninės lyderystės vaidmens.

Krikščioniškų vertybių susigrąžinimas kaip oras reikalingas ir dabar žymia dalimi pasimetusiai Europos Sąjungai, kuri turėtų nuosekliai sugrįžti prie Roberto Šumano idėjų, ir ypač prisiminti jo teiginį jog „ Demokratija bus krikščioniška arba nebus jokios“.

Todėl įgyvendinsime Šumano deklaruotą ES viziją:

  • Bendrijos institucijos turi tarnauti, o ne vadovauti.
  • Ekonominių ryšių pagrindas turi būti ekonominis solidarumas.
  • Europos Bendrijos esmė nėra jungimasis į supervalstybę.
  • Europos dvasia reiškia priklausymą krikščioniškajai kultūrai.
  • Turime grįžti prie politikos pirminės prasmės – tarnybos bendrajam gėriui – supratimo.
  • Europos politika neturi prieštarauti patriotizmo idealams, turi skatinti mylėti savo tėvynę taip, kad gerbiamos būtų ir kitos šalys
  • Europos tautų bendrija yra bendra vertybė ir rūpestis visais žmonėmis nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ne pagrindas verslo egoizmui

XIII. Saugi ir apginama valstybė

Lietuva šiandien, nors ir gyvenanti nesaugioje kaimynystėje, yra santykinai saugi ir apginama valstybė. Esame ir būsime geriausio visų laikų gynybos aljanso – NATO nariai. Esame pasiryžę ginti savo kraštą ir visos euroatlantinės bendrijos interesus. Suprantame, kad lėšos, skiriamos krašto apsaugai yra investicija į visos šalies saugumą ir klestėjimą, tad esame pasiryžę išsaugoti esamą krašto apsaugos finansavimą ir ateityje jį išlaikyti poreikių lygyje. Mes suprantame, kad saugumas yra ne viskas, bet viskas be saugumo yra niekas. Jei neginsime savo krašto, visos valstybės kūrimas neteks prasmės. Esame pasiruošę gynybai. Turime išnaudoti visą šalies potencialą, kuris reikalui esant galėtų ginti savo šalį, nepaliekant nuošalyje savanorių ir medžiotojų, bei kitų organizacijų, kurių veikloje ne paskutinėje vietoje ir šalies gynybos stiprinimas

Todėl visi sveiki vyrai turėtų būti šaukiami į privalomąją karinę tarnybą.

Turime suteikti galimybę kovinius ginklus šauliams ir savanoriams laikyti namuose, valstybė turėtų tam skirti subsidijas. Užtikrinti, kad kiekvienas jų turėtų detalią instrukciją ką konkrečiai daryti karinio konflikto atveju.

Turime sutvarkyti ir reglamentuoti kario savanorio, nepriklausomybės gynėjų statusą.

Ne ką mažiau svarbus ir šalies energetinis saugumas. Negalime kartoti klaidų tokių kaip savu laiku nepakankamai įvertinta galimybė statyti atominę elektrinę Astrave. Ryžtingai veikti ir dabar galima, nes viena pavojaus tikimybė yra veikiant vienam branduoliniam reaktoriui ir visai kita esant trims ar keturiems.

XIV. Tik susitelkę galime įveikti šaliai kylančius iššūkius bei pandemijos pasekmes

Mūsų šalis, kaip ir visas pasaulis šiandien gyvena kol kas nepagydomą ligą sukeliančio viruso pandemijos sąlygomis.

Minėto viruso atsiradimas ir sunkiai suvaldomas jo plitimas yra žmonijos konflikto su aplinka, su visa Kūrinija pasekmė. Tai iššūkis ir įspėjimas dabarčiai, skaudi pamoka ateičiai. Kovodami su viruso plėtros pasekmėmis turime suprasti, kad niekados nebuvome ir nesame gamtos valdovai, galintys elgtis arogantiškai, galintys niokoti savo aplinką, užuot siekę harmonijos su ja. Valstybė greitai reagavo į pandemijos iššūkius, tačiau neapsieita ir be trūkumų, kuriuos turėsime ištaisyti.

Pandemija – išbandymas mums visiems. Mes įsitikinę, kad jos iššūkių akivaizdoje turime sutelkti visos šalies pajėgas.

Todėl mums nepriimtina dirbtinė dabar politikoje klestinti priešprieša, kuri dažnai paremta tik kito asmens niekinimu. Tai kelias į niekur! Žmonės nuo to pavargo!

Todėl mes, išlikdami principingi savo įsitikinimuose, bei turėdami savo požiūrį į galimą problemų sprendimą, nesaistomi kokių nors politinių įsipareigojimų padedame Vyriausybei įveikti šią krizę. Mūsų ekspertai be tuščios reklamos teikia konkrečius siūlymus ir analizuoja priimamus sprendimus.

,,LIBERALIZMAS IŠEINA – KRIKŠČIONIŲ SĄJUNGA ATEINA!

Kontaktai:

Elektroninis paštas: krikscioniu.sajunga@gmail.com

Tel. nr.: (85)2396688