Savos šalies angelas
–
Aš negimiau kariu ar partizanu,
Nemėgstu kraujo, plūstančio net ir iš priešiškų širdžių.
Bet jei Tėvynei išdavystės rytas aušta,
Aš, kaip lietuvė – vilkė, ginti jos einu.
–
Nereikia man nei tankų, pistoletų,
Aš moku žodį aštrų kartais pasakyt.
Ir jis į taikinį , kaip strėlė arbaleto
Iššauna. Jų tyla… O aš einu pirmyn.
–
Aš stoviu prie tų vyrų, kurie ten kovoja.
Jiems reikia duonos, kojinių ir šilumos.
O ją aš su malda ramybei atiduodu,
Už tuos, kurie mus gina nuo Juodos bėdos.
–
O, Dieve, saugok mus nuo šito žodžio „KARAS“,
Nuo tų baisybių, jau ne kartą patirtų.
Tik vieno dar prašau, o, Dieve geras,
Būti vieningais broliais bet kuriuo metu…
–
Gal nereikės statyt vėl barikadų,
Gal ir laužai degs sausy vien dėl atminties?…
Nors aš gimiau ir ne kariu, ne partizanu,
Bet būsiu visad angelu savos gimtos Šalies…
Žodis – tai galia
–
Plačiajame tautos lauke keroja medis.
Tai mūsų lietuviškas ŽODIS,
Išdygęs iš mažo , saldaus dėkingumo-
AČIŪ arba PRAŠAU.
–
Pats vienas dirvoje augęs,
Nelygu, kas sodino.
Tad bus liepa ar ąžuolas…
Bet jo vešliam pavėsy ne tik paukšteliai,
Bet ir žmonės per visus laikus atilsį rado.
–
Ir jie patys tą medį mylėjo, žiūrėjo,
Dar visai gležnutį saugojo nuo svetimųjų,
Su kalaviju ir ugnimi griauti ėjusių.
–
Šventgirėse po galingu ąžuolu šventą žodį pranašingai tarė,
O iš jo syvų gyvybingos galios sėmėsi…
–
O baisioje žodžio sausroje, kai lietuviškai net paukštelis čiulbėt neišdrįso,
Mūs motinėlės tą žodį slapta iš maldaknygių tiesė,
Apie meilę Tėvynės ir ištikimybę kalbėjo.
–
Tas šventas lietuviškas ŽODIS –
Tai medis, kurio šakos saugojo daugelį.
Bet kiek per tuos amžius nedorėliai jį aplaužė, net kirsti mėgino?
Tai vis svetimieji. Savieji gi, kartais taipogi nesusivokdami tai darė…
–
Bet šiandien? Kai dirva lyg ir gerai išpurenta,
Čia pat teka šaltinis. Tik laistyk, tik girdyk tą Žodžio medį…
O juk ne vienas ir ne viena, kvailai pasididžiuodami,
Kapoja nuo pat kamieno didžiąsias šakas…
–
Paukšteliai, parskridę neberanda savo lizdelio,
Nebegali mažųjų vaikelių lapijoje žalioje auginti.
Ant stagaro??? – Ne ! Gyvybė turi vešlioje vietoje tarpti!
–
Ach tu, didysis, amžinasis Žodžio medi.
Tai po tavimi mes gimėme, tavo pavėsyje augom.
O ir Amžinąją Ramybę rasime prisiglaudę prie tavo kamieno,
Šaknų galingųjų guolyje…
–
Kol nors viena tavo šakelė žaliuos,
Tol žmogus, su pirmu įkvėpimu oro
Gaus tavo šventą palaiminimą –
Gimtąjį Žodį – savo amžinumo ir tvirtybės antspaudą!
Nuoskauda
–
Labai man gaila nuskriausto vaikelio,
Sušąlusio paukštelio, alkanos katės.
Dar skauda širdį ir dėl laužomo medelio,
Prispjauto šulinio ir sutryptos gėlės.
–
Kalbos išniekinimas, tarsi gatvės mergšės…
Tai kerta man per širdį, kaip kalaviju.
Už ją juk mūsų bočiai galvas guldė.
Jų kaulais galim eiti Sibiro keliu!
–
Kaimynai vienas kitą engia.
Draugai? Jie liko tik paraštėje.
Tėvai vaikų, vaikai tėvų jau vengia,
Baisu sustot tamsioj pavartėje.
–
Skaudu žiūrėt į prameluotą šalį,
Į ateities netekusius Tautos vaikus.
Visi dejuoja, kad padaryt nieko negali,
O vagia, tempia viską tiktai į savus namus.
–
Labiausiai gaila išduotos Tėvynės,
Tarytum motinos, išstumtos naktį iš trobos,
Ir Lietuvos vaikų, be žemės, darbo, be gimtos dangaus mėlynės…
Dar gaila sąžinės. Pigiai gan parduotos.
–
Tiktai negaila tų, kurie suspėjo
Pakeisti kailį triskart per metus,
Kurie labai labai gražiai kalbėjo,
Tik darbus dare visiškai kitus.
–
Bet dar širdyj viliuos išvysti raitelį ant balno,
Kuris nuvys tuos dievukus nuo lietuviško Olimpo kalno!
Nerimo miražas.
–
Tas nerimas, kaip nepažįstamasis anapus durų.
Vis brazdinasi, barbena, krebžda,
Tartum brautųsi, o gal prašytų įsileisti?
Bet aš, virpėdama neatveriu jam durų,
Nors daužosi širdis iš įtampos ir baimės.
–
Tas nerimas, kaip uragano vėjas:
Sukaukia, plyšauja ir drebina aplinkui.
Baisu, kad neįgriūtų, kad neįsiveržtų,
Ir, kad gyvenimo ramaus nesuardytų
–
Aš sudedu rankas, lyg maldai,
Kaip motulė mokė, žaibui plieskiant.
Ir tariu žodžius: “Apsaugok, Dieve,
Suteik ramybės, ištvermės, jėgų!”
–
Atsitiesiu aš jau drąsesnė,
Ir nebegirdėt krebždenimo už durų.
Ir nebekaukia kamine šiaurinis vėjas.
Ramiai plazdena žvakė, uždegta ant stalo…
–
Nebėr jau neprašyto svečio – nerimo.
Kviečiu draugėn tris savo bičiulius –
Tikėjimą, Viltį ir Meilę pabūti su manim.
Jaučiu, ir vėl gyvenimas sugrįžo!