Krikščionių Sąjungos nuomonė dėl ekonomikos gelbėjimo priemonių: vertinimas ir siūlymai

Lietuva į Covid 19 pandemiją sureagavo palyginti operatyviai, aplenkdama ir kai kurias ES valstybių ir tuo labiau pačios ES vieningus sprendimus. Nėra jokių abejonių, kad beveik 10 proc. BVPsiekiantisparamos paketas yra būtinas ir teisingas žingsnis, gelbstint šalies ekonomiką nuo kracho.

Tačiau įdėmiau pasižvalgius po daugybę konkrečių programų, kyla abejonių, ar tikrai organizatoriai viską numatė, kad pagalba būtų suteikta laiku ir be nereikalingų kliuvinių. Pagrindines pagalbos tikslai buvo: 1) užtikrinti efektyvią visuomenės sveikatos apsaugą, 2) padėti išsaugoti darbo vietas ir gyventojų pajamas, 3) padėti verslui išsaugoti likvidumą, 4) skatinti ekonomiką, 5) užtikrinti valstybės iždo likvidumą.

Mūsų manymu, žmonių gyvybės saugojimo prioritetas prieš ekonomines priemones yra pagirtina nuostata. Išsaugoti žmonės atkurs ekonomiką, be žmonių tai padaryti neįmanoma.

Kol kas pagrindinė problema, įgyvendinant visus paketus, – pavojingas delsimas. Daugelyje išsivysčiusių šalių, nors paskelbta apie ekonomikos vėlesnes gelbėjimo priemones, jos jau realiai veikia, pvz., Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV. Pas mus gi dar tik diskutuojama, kaip jas įgyvendinti. Pereikime prie konkrečių pastebėjimų.

  1. Trečiojoje ir ketvirtojoje priemonėje pagrindinis valstybės garantijų teikėjas bei palūkanų dengėjas SVV įmonėms yra INVEGA, kuri iš viso disponuos beveik 1,3 mlrd. Eur valstybės lėšų. Abejotina, kad jau kartą išskirtiniu finansiniu neraštingumu pasižymėjusi organizacija gautų tokią teisę. Prisiminkime, kad INVEGA 2010 m. buvo didžiausias garsiųjų Snoro sertifikatų pirkėjas, nesugebėjęs susigaudyti, kad iš esmės tai buvo beverčiai popieriai, ir , nepaisant daugkartinių Lietuvos banko perspėjimų dėl itin rizikingos Snoro veiklos, jiems per 7 transakcijas iššvaistęs beveik 10 mln. Eur valstybės lėšų. Kas gali garantuoti, kad panašių klaidų nepasitaikys ir dabar, tik jau kur kas didesniu mastu. Pagrindiniai INVEGOS partneriai numatytoms paramos priemonėms vykdyti – bankai, kurie, be abejo, nepraleis progos užsidirbti. Manome, kad pats laikas pradėti kurti Valstybinio komercinį banką, kuriam Lietuvos ekonomikos problemos būtų žymiai artimesnės nei kitiems bankams.
  2. Ketvirtoje priemonėje itin rimtai ir paslaptingai atrodo Pagalbos verslui fondas – „Covid – 19“. Kadangi, tai daugiau į stambų verslą orientuota priemonė, pirmiausia stebina jo labai maža apimtis – 100 mln. Eur. Vis dėlto, numatyta galimybė gauti valstybės paskolas, taigi lėšų, reikalui esant, matyt, atsirastų. Tačiau daugiau klausimų sukelia galimybė pirkti stambių įmonių akcijas. Mes nežinome, kokiomis sąlygomis ir už kokias kainas tai bus vykdoma, ko gero, to nežino ir patys fondo atstovai. Tačiau čia kur kas svarbesnis klausimas – o kas bus po to, kai ekonomika vėl atsistos ant kojų. Ar valstybė pasiliks tas akcijas, iš dalies suvalstybindama stambųjį verslą, ar ji tas akcijas parduos? Jei taip, tai kokiomis sąlygomis? Gal vėl prireiks naujos privatizavimo institucijos, apie ką rimtai diskutuojama Vokietijoje?
  3. Labai viltingai atrodo galimybė užpildyti rinką pigiomis paskolomis, atlaisvinus bankams riziką ribojančius normatyvus. Tikimasi, kad taip bankai pasiūlys verslui net 2,5 mlrd. Eur naujų pigių paskolų. Tačiau bankai, pasinaudodami „laisve“, gali dalinti paskolas neefektyviai. Dalis tų paskolų neišvengiamai taps neveiksniomis, bankų kapitalas ir likvidumas kris. Likvidumo paskolas suteiks Lietuvos bankas, kapitalo pakankamumo varžtai bus atleisti. Bet kas po to? Ar nebegrįš atgal senasis griežtas reguliavimas? Akivaizdu, kad grįš, nes priešingu atveju, lauktų bankų krizė, neblogesnė negu 2008 – 2009 m. O ką tada darys bankai? Kaip jie atstatys kapitalą, likvidumą ir kitus svarbius normatyvus? Manau, bankai tai suvokia, todėl daug vilčių čia dėti nederėtų.
  4. Optimistinis atrodo pasiryžimas vyriausybės iždo likvidumo palaikymui skolintis bent 5 mlrd. Eur. Pirmieji keli šimtai milijonų tikrai pasiskolinti sėkmingai, tačiau kai į rinkas ateis stambūs žaidėjai, palūkanos neišvengiamai augs. Jau dabar ilgų patikimiausių VVP, tame tarpe ir Lietuvos VVP, palūkanos po truputį pradeda didėti, EURIBOR – taip pat. Nemanome, kad palūkanos priartės prie buvusių 2009 – 2010 m., tačiau reikia labai atidžiai stebėti finansų rinkų tendencijas ir rūpestingai rinktis tiek kreditorius, tiek ir skolinimosi momentą.

Detaliau analizuodami Vyriausybės priemones manome, kad dauguma jų savalaikės ir naudingos, tačiau, kaip rodo praktika, akivaizdžiai per smarkiai vėluojančios, o kai kurios iš jų, mūsų nuomone, reikalauja ir tam tikrų korekcijų.

  1. Trečio tikslo viena pagrindinių priemonių yra „padidinti Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ir „Invegos“ garantijų limitą 500 milijonų Eur ir išplėsti garantijų suteikimo sąlygas“. Labai svarbu, kad garantijos būtų išduodamos pakankamai plačiai ir ne 80 proc., o 100 proc. Priešingu atveju, bankai nenorės prisiimti paskolų nuvertėjimo ir priemonė neveiks. Taip pat svarbu, kad priemonė pasiektų kuo daugiau ūkių, tame tarpe šeimos ūkių. Todėl reikėtų riboti garantijų dydį, o palūkanos būtų kompensuojamos visoms paskolų formoms – kreditams, lizingui, faktoringui ir pan.
  2. Ketvirto tikslo 1) priemonė siūlo „..spartinti investicijų programas (1,2 mlrd. Eur), greitinant mokėjimus ir didinant skiriamo finansavimo intensyvumą (ES lėšos ir Valstybės investicijų programa)“. Čia susiduriame su dviem problemomis:

1) labai daug verslų, ypač paslaugų sferoje, sustabdyti ir neaišku, kaip tuos pinigus „įdarbinti“;

2) dėl biurokratinių kliūčių lėšos labai sunkiai ir lėtai pasiekia verslą. Jei tai nebus ištaisyta artimiausiu metu, tos priemonės gali daug kam iš viso nebeprireikti. To paties tikslo priemonė „..nustatyti papildomą valstybės garantijų limitą, siekiant sukurti arba papildyti esamas finansines priemones, valstybei prisiimant pirminę riziką“ gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei bus suteikiamos 100 proc. garantijos. Taip pat verta pamąstyti apie užsienio prekybos garantijų sistemą, kurios dabar neturime.

  1. Abejonių kelia nuostata neteikti paramos neatsakingiems darbdaviams. Teoriškai tai teisinga, bet praktiškai lėtai besisukanti valstybės mašina, besistengdama aptikti vieną „blogietį“, gali sužlugdyti dešimt „geriečių“. Todėl paramos teikimas turėtų būti universalesnis ir operatyvesnis su kuo mažiau nereikalingų patikrinimų.
  2. Mes nežinom kiek minima globali problema tęsis, tad sunku vertinti patvirtintą lėšų mąstą. Todėl labai atsakingai reikia naudoti pasiskolintas lėšas. Reikia paruošti ir papildomų priemonių planą tam atvejui, jeigu dabartinio plano neužtektų. Tai, matyt, būtų papildomas skolinimasis, kuris susijęs su neabejotinai didėsiančiomis palūkanomis. Kadangi daugelis priemonių būtų nepopuliarios, siekiant išvengti populizmo, į jų ruošimą turėtų būti įtraukta absoliuti dauguma politinių partijų.
  3. Reikia maksimaliai supaprastinti kreipimosi dėl paramos administravimo procesą.
  4. Reikėtų diskusijų, kurie sektoriai ilgalaikėje perspektyvoje yra mums svarbūs ir tai ilgainiui nukreipkime lėšas į perspektyvius verslus.
  5. Reikėtų paruošti specialų planą smulkiam, vidutiniam ir šeimos verslui, kuris labiausiai kenčia nuo pandemijos.

Partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.