Jau visi prisišnekėjo, kad 2020 metai buvo kažkokie ne tokie. Prisišnekėjo, kad ir visa mūsų epocha – kažkoks nesusipratimas. Juk ne šito norėjome, juk ne taip svajojome, juk…
Rimti žmonės, kurie rimtai (o nei iš kavos tirščių) kuria ateities raidos modelius, sako, kad praėję metai tikrai turėjo „juodosios gulbės“ elementų, aišku, dėl pandemijos. Tačiau visas civilizacinis fonas, visas pandemijos (ne)valdymas yra mūsų pačių svajonių ir siekių rezultatas. Pasaulis kuriamas pagal mūsų norus. Tad norime, kad pandemijos nebūtų. Su ja kovosime, galiausiai laimėsime, net tie, kurie išliks, sukurs pasaką apie tai, kaip laimėjome.
Gal po kelių šimtų metų mūsų dabartis žmonėms atrodys tiek pat keista, kaip mums keistai atrodo kokie nors „bemoksliai“ ankstyvieji viduramžiai, bet taip jau yra.
XXI amžiuje, užuot pasitikėję gamtos mokslų pasiekimais ir inžinierių sukurtomis technologijomis, tikime horoskopais, legendomis, įvairių spalvų gyvūnų metais, delnų linijomis… Bijome skiepų (kaip kokie begemotai, kurie nieko nebijo), apie tai, kas sveika ar nesveika, labiau patikime debesų ženklais nei vyriausybės įspėjimais. Turime nuomonę ne tik dėl vakcinos, kas šiandien labai aktualu. Turime nuomonę dėl chemijos, matematikos, nuomonę dėl to, kaip atsiranda vaikai, kaip atrodo anas pasaulis, kodėl saulė visada teka iš kaimyno pusės…
Pseudomokslas pasiekė tokias aukštumas, kad žurnaluose, apsimetusiuose moksliniais, galima už savo pinigus spausdinti bet kokias rašliavas, ir niekas ten nedraudžia pasitituluoti ekspertais dr. prof. O tokių žurnalų skaitomumas nukonkuruoja nuobodžias akademybes. Tokia būsena populiariai vadinama postmodernu. Dabar prisideda ir postpandemija. Ir šiaip. Sakoma, kad viskas dabar yra post: ir menas, ir mokslas, ir teisė, ir demokratija, … ir mes patys – visa civilizacija.
Tragikomiška tai, kad dėl tokios situacijos labiausiai verkia tie patys „progresyvūs“ sociologai, politologai, žinaisklaidininkai ir nuomonių formuotojai, kurie dar prieš kelis dešimtmečius ragino netikėti jokiomis absoliučiomis tiesomis ir garbino nuomonių įvairovę.
Kadangi pabaigėme jau du XXI amžiaus dešimtmečius, netrūksta prognozių apie tai, kaip pasaulis atrodys 2040 ar 2050 metais. Pabandžiau čia „susumuoti“ Europos ir Šiaurės Amerikos autorius, tad vaizdelis bus šiek tiek šališkas, bet vis tiek įdomus. Prieš kelis dešimtmečius prognozuotas Azijos amžius ar Islamo amžius iš prognozių išnyko. Ir vėl nieko kito… Amerika.
Bendra pastaba – darysime, kad būtų kaip norime, bet bus kitaip – nutiks tai, ko nenorime, tiksliau, ateis tos bėdos, kurioms nenorėjome ar tiesiog tingėjome ruoštis.
Europa su visa ES. Trisdešimt metų girdžiu nesikeičiančią visuomenės nuomonę apie ES. Tai labai reikalinga ir gera, tačiau prastai tvarkoma, ten švaistoma, užsiimama ne tuo, kuo reikėtų. Vis tas pats, ir toliau tas pats. Tad gal ne taip jau blogai tvarkoma, nes nieks geriau nesugalvojo, o gal nenorėjo galvot, nes visi norai baigiasi irgi niekuo. Mums gerai, kaip yra. Norvegams ar šveicarams gerai ne todėl, kad jie ne ES, o todėl, kad svarbiausias jų politinis ir prekybinis partneris yra ES, o ne kokia Rusija.
Europos integracija buvo pradėta dėl dviejų norų – noro gyventi taikiai ir noro gyventi turtingai. Abu tikslai šiandien yra pasiekti, kitiems tikslams reikia to, ko sąjunga neturi. ES pritaikyta dabarčiai, ji norėtų, kad pasaulis nesikeistų. Bet jis keičiasi, ir keičiasi ne taip, kaip reikia Europos Sąjungai, nes ji pati to nežino, ko nori. ES vadovai bando, neva, klausti piliečių, bet piliečiai pasako tik tiek, kad nori gyventi ilgai ir laimingai. ES vadovai bando „tobulinti“ institucijas, parlamentarų skaičių, balsavimo būdus, bet krizės ateina ne dėl to, kiek komisarų tenka tai ar kitai šaliai ir ne dėl kokios nors atstovavimo kvotos.
Ekspertai įspėja – Europos laukia išbandymai, kuriems įveikti reikės iš tikro tapti Jungtinėmis Europos Valstijomis. Bet šito Europos šalys bijosi, turėdamos prieš akis, jų manymu, negerus pavyzdžius – SSSR ir JAV. Kodėl jie negeri – ilga kalba, bet verta dėmesio. Nors integracija duotų daugiau jėgos net nacionalinis suverenitetas – labai jausminis dalykas, gimęs prieš kelis šimtmečius, yra galią stabdantis veiksnys… Gal tai privers iš esmės ES pakeisti kažkuo kitu? Kitas didelis pavojus – rinka. Užsienio politiką paversti užsienio prekyba (o tokių pagundų yra) labai pavojinga, ypač tokiems, kaip mes, nes moralioje politikoje esame dideli, o rinkoje – labai maži.
Vokietija, daug kam atrodanti vos ne ES branduoliu, nėra tokia stipri – ji pernelyg priklauso nuo eksporto, o tokie dalykai kaip pandemija eksportą kerta visų pirma. Vokietija yra per daug vartotojiška ji „važiuoja“ dėl praeities sėkmės, bet neturi jokios sėkmės formulės ateičiai. Jai, kaip ir visai ES gerai, kai niekas nesikeičia… Bet iš tikro, keičiasi.
Kad ir kaip neįtikėtinai atrodo, Vidurio Europa yra kur kas geriau pasiruošusi prognozuojamiems pasikeitimams, nei „senoji“ Europos dalis. Vidurio Europa nori keisti pasaulį ir turi tam vis geresnes galimybes, Vidurio Europa vis dažniau sugeba solidarizuotis ir sudaro jau ir 100 milijonų siekiančią bendriją. Tai jau nebe koks pereinamojo laikotarpio buferis, o savitas regionas su vis aiškesnėmis ambicijomis atstovauti visą Europą. Taigi didžiosioms valstybėms reikia ne „perkrovinėti“ santykius su Rusija. Reikia perkrauti santykius su Vidurio Europa.
Rusijos pasaulyje bus vis mažiau. Žvelgiant kiek „iš toliau“, matyti, kad šios šalies geopolitiniai praradimai yra katastrofiški. Per pastaruosius dešimtmečius prarasta tai, kas buvo užkariauta per tris šimtmečius. Tai ne vienintelė ir gal ne svarbiausia bėda. Rusija nemoka turėti sąjungininkų, – aplink arba vasalai, arba priešai. Energetiniai resursai turi vis mažesnę strateginę paklausą – kiekviena vėjo turbina ar saulės baterija yra ženklas, kad pasaulis gali vis lengviau gyventi be Rusijos. Jau dabar galima „leisti sau“ primesti rusams sankcijas, tegu ir švelnias, ir niekas dėl to labai nenukenčia… Tad Rusijai reikia ieškoti tikrų draugų, o tai jai neįprasta, tai ne taip lengva: kelis šimtmečius Rusija augo ir stiprėjo kovodama ir nugalėdama, o ne ieškodama draugų.
Tiesa, pergalingas karas dažnai gelbėjo šią valstybę. Nuo Rusijos reikia saugotis ir būti pasiruošus, tačiau šiandien nelabai kas tiki, kad Maskvos valstybė gali ką nors daugiau nei geopolitinė kleptomanija – maži mažiau saugomi kąsneliai. Net imtis Rusijos į sąjungininkus nelabai kas norėtų. Sirija parodė, kad nepasitikėti ja kur kas saugiau nei pasitikėti.
Rusija turi ir vidaus problemų. Vadinamam valstybės saugumo aparatui nereikia saugoti šalies nuo išorės priešų – Rusijos niekas nesiruošia pulti. Saugumo struktūros reikalingos šalies vientisumui ginti. Kažkada ir SSSR atrodė nepažeidžiama, o subyrėjo labai lengvai, tad dėl Rusijos jau nemanoma, kad ji visiškai nepažeidžiama, veikiau yra net tikimasi, kad byrėjimas gali būti lengvas. Labai lengvas tai nebus.
Azija. Jos ekonominiai stebuklai iš esmės nieko naujo. Tiesiog kažkuriuo metu Japonija, paskui Kinija ir pan. pasiūlė kažką pigiau, greičiau, paprasčiau… Kaip beje ir JAV XIX amžiui baigiantis. Tačiau tai laikinas reiškinys, nes atsivėrus rinkai šalis ima santykinai „brangti“. Kinija tampa brangi (šiandien Meksika jau tampa pigesnė gamybai už Kiniją) Kinijos „vieno vaiko“ visuomenė greičiau paseno negu praturtėjo, rinkoje ji negali diktuoti tiek, kad priverstų kitus dirbti Kinijai, tad jos socialinės nelygybės problemų pasaulis neišspręs. Kinijos vidaus stabilumo problemos gal net didesnės nei Rusijos. Vieno asmens diktatūra daro šalį panašią į masyvų dinozaurą su maža galva. Kokia protinga ji bebūtų, viena ji per maža, tad reikia arba atsakomybę kažkam išskirstyti, o tai destabilizuoja… Tokių istorijos pamokų būta ne kartą.
Azijos amžiaus nebus. Azija veikiau fragmentuojasi nei konsoliduojasi. Ne veltui žymusis Zbigniewas Brzezinskis įspėjo, kad Trečiasis pasaulinis karas gali kilti būtent Azijoje. Jei kas ir gali šiandien būti pirmaujanti Azijoje, tai – Japonija, kuri, tenka pripažinti, yra vienintelė stabili bendruomenė ir tikra demokratija.
Kitas pasaulis? Pietų Amerika gal stabilizuojasi, bet per lėtai ir tebėra per korumpuota – ten svarbiau asmeniniai nei valstybiniai interesai. Islamo pasaulis daugiau kariauja nei bendrauja, jokio islamo amžiaus neturėsime. Šioje betvarkėje galios centru gali tapti Turkija. Afrika? Kol kas niekas nemano, kad ji gali diktuoti geopolitikos postulatus.
Amerikos amžius. O kas belieka…
Mes patys… Tebeturime strategiją Lietuva 2030, kuri turi mus padaryti tokia sau beveik skandinaviška šalimi. Dar dešimt metų liko… dar yra laiko. Darbui, o gal ir strategijos revizijai?