Norėjome būti laimingi. Ir vis dar esame, nes vis dar tikime, kad Pasaulio Tvarka yra TVARKA. Buvo laikai, kuomet žiniose iš pasaulio šmėžavo respektabilūs džentelmenai, pasirašinėjantys tarptautines sutartis, siekiančias taikos ir bendrojo gėrio. Šiandien žiniose vis kažkokios minios gatvėje bėgiojančių ir rėkiančių žmonių. Protestuoja ir kažko reikalauja. Nelabai aišku, ką jie nori išrėkti, neatrodo, kad patys tiki, kad jų riksmas ir plakatai ką nors paveiks, bet su kiekviena diena vis labiau supranti – pasaulį valdyti pradeda kažkokia rėkianti minia.
Gyvenime būna ne taip, kaip iš tikrųjų, sakė vienas kalambūrų meistras. Jis teisus.
Istorija patvirtina, kad išsipildo ne tik nerealiausi, bet net ir kvailiausi scenarijai. XX amžiaus pradžios tarptautinio gyvenimo logika sakė, kad karų nebebus, po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija turėjo nebeatsigauti niekada, po Antrojo turėjo įvykti Trečias – branduolinis. Tokio Andrejaus Amalriko aštuntojo dešimtmečio pranašystes, kad Sovietų valstybės galas netoli, net Maskvos priešai laikė „klinikiniu atveju“, o rugsėjo 11-tos scenarijaus būtų atsisakęs dėti į savo knygas bet koks padoresnis science-fiction rašytojas – fantazijos juk irgi turi ribas.
Neseniai pasirodė, kad perversmą įvykdyti galima ne tik kur nors Afrikoje, bet ir pačioje Amerikoje, jei tik minia būtų turėjusi tokių norų. O dar, beje, ir prieš trisdešimt metų vienas amerikietis sakė, kad po SSSR galo baisių dalykų tikrai nebus, nes… istorija baigiasi.
Nesibaigė, ir nieko jūs čia nepadarysite. Nepasitvirtino daug labai logiškų geopolitinių hipotezių, neįvyko nei Azijos, nei islamo amžius, neįvyko demokratijos triumfo žygis iki Vladivostoko ir Pekino. Įvyko veikiau tai, ko visai nenorėjome.
Savo užrašų skiautėje pasirašiau tokią tezę: turime pasaulyje puikią teisėkūrą, bet labai prastą teisėsaugą. Sukūrėme daug institucijų pasaulio tvarkai palaikyti, jose, taip, dirba daug biurokratų, bet nėra budinčių patrulių, o bendrasis pagalbos telefonas tikrąja to žodžio prasme – bendras. Skambini pagalbos, gauni… užuojautą. Jei geriau pasiseka, gauni patikinimą, kad tai, kas nutiko, yra blogai ir civilizuotai bendrijai nepriimtina. Bet problema yra tavo problema.
Taigi, pasaulis yra išties…. politologai suskubtų pasakyti – nesisteminis, nes tokio pasaulio apibrėžimo dar nėra enciklopedijose o tuo labiau – vadovėliuose. Kai kas jį vadina didžiąja post-epocha. Turime postmoderną, postdemokratiją, postkultūrą… tiesiog postcivilizaciją.
Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulyje nėrą realių lyderių, o turimais visiškai nepasitikima. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, galinčia tvarkyti pasaulį, pasirodo galinti vis mažiau – skęsta vidaus kivirčuose, visuomenės socialiai degraduoja, tarptautinis prestižas smunka. Visos viltys į naująjį prezidentą. Skeptikai mato, deja, gerokai „naftalininę“ komandą, seną ne tik fizine, bet mąstymo prasme. O iš jos reikalaujama sutvarkyti politines, lytines, rasines, skolų ir istorinių nuoskaudų problemas visame pasaulyje. Jei tikite, kad tai įmanoma, žaviuosi jūsų tikėjimu.
Kitos buvusios „didžiosios“ valstybės – Japonija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir t.t, yra per mažos, kad imtųsi globalaus lyderio vaidmens. Rusija gal ir nori, bet yra gerokai per silpna ir niekas neketina jai perduoti „seifo raktų“. Kinija ir Indija tebėra prekių bei paslaugų gamintojos, bet ne pasaulio politiniai lyderiai, Brazilija ar Pietų Afrika turi per daug vidinių problemų, kad imtųsi globalių.
Nei G-7(8???), nei G-20 nebevaldo pasaulio…. Kaip teigia „Foreign Policy“ apžvalgininkas Ian Bremmer, turime G-200, o gal – G-0? Veikiau pastarąjį, nes pasaulio šalys tarpusavyje nesutaria. Toks skruzdėlynas. Jis, beje, palankus kaip tik mažoms šalims, kurios, būdamos dinamiškos ir atviros, gali pasiekti žymiai daugiau nei esant šeimininkaujant politiniams hegemonams.
Ateities scenarijų rašytojai pranašauja net tik pandemijos tąsą, bet ir tokius nesutarimus, dėl kurių gali išnykti globali rinka… tada jau kiekvienas už save. Skruzdėlytė maža, bet skruzdėlynas – jėga? O gal tik betvarkė?
XXI amžius yra ne tik politinės netvarkos amžius.
Blogiau. Žmones užvaldo manija gyvenimo palaimą sukurti pigiai ir paprastai, tiesiog prasčiokiškai. Kiniškus produktus galima pajuokti ir niekinti, bet daugeliui šio pasaulio gyventojų prastų produktų kokybės ir kainos santykis atrodo visai priimtinas. Didžioji politika taip pat tampa prasčiokiška, paremta trumpalaikiu egoistišku išskaičiavimu, o ne kokiomis nors džentelmeniškomis taisyklėmis. Tarptautinės organizacijos, sukurtos kaip džentelmenų klubai, vis daugiau laiko praleidžia svarstymui, kaip bausti negerai besielgiančius klubo narius. Bet dažniausiai nenubaudžia, nes paprasčiau su jais susitaikyti.
Demokratijos tyrėjai sako, kad pasaulio demokratija traukiasi (ir tai jei ne statistinė paklaida, tai tendencija), korupcija didėja, globali ekonomika tampa skolų užrašinėjimo nurašinėjimo ir kitokio skaitinio manipuliavimo fikcija. Padaugėjo baimės, kad pasaulinė teisėsauga per silpna ir dar blogiau – gerokai korumpuota.
Politikos leksikone atsirado naujas žodis – prekariatas. Kompiuterinis klaidų taisytojas braukia šį žodį, nes jo dar nepažįsta. Ir tikriausiai ne vienas, pradėjęs skaityti šį tekstą pamanys, jog Vareikis padarė dar vieną klaidą.
Tačiau tai žodis, kurį verta įsiminti, nes ateities planuotojai įspėja, kad ne taip jau už ilgo mūsų planetą valdys ne demokratai, ne monarchai, ne nacionalistai, kapitalistai ar idealistai… Valdys – prekariatas. Tai tie rėkiantys gatvėje, rėkiantys nelabai suprantama ką, bet keliantys politikos džentelmenų kinkų drebėjimą. Šiandieninis prekariatas sugeba čia pat gatvėje sukurti naujas politines partijas, masiškai apsivilkti geltonomis liemenėmis, priversti ypatingai gerbti vienos spalvos gyvybę, sugeba užimti parlamentus… Daug sugeba.
Britų politologas Guy Standing, iš esmės ir apibrėžęs tą prekariato terminą, teigia, kad ne kokia nors klasikinė politinė ideologija, o prekariatas nulėmė Brexitą, sujudino „geltonas liemenes“, jis atvedė į valdžią ne vieną partiją, kuri nė nesirengė mokytis kokios nors akademinės politologijos. Politologinis apibrėžimas sako, kad tai žmonių grupė be aiškios profesijos, be pastovių pajamų, reiškianti dažniausiai politinius siekius ką nors versti, griauti, reikalaujanti kurti dotacijų, pajamų kvotų, paramos visiems sistemą.
Tai civilizacijos produktas, kurį iš esmės sukūrėme – stengėmės dirbti taip, kad vaikams reiktų dirbto mažiau, sukūrėme prekariatą. Kas turi pinigų, suvokia, kad kur kas lengviau kažką duoti, nei bandyti priversti juos dirbti, kas… Duoti galima, nes pasaulyje (ypač jo euroatlantinėje dalyje) yra ką duoti ir duoti lengviau nei pasiūlyti darbą ir klasikinį padorų gyvenimą. Ekonomika juk yra viso labo… susitarimo reikalas.
Tikriausiai supratote, kad, paprasčiau pasakius, tai tokia politiškai aktyvi amžinai protestuojanti, kritikuojanti ir besibaranti varguomenė. Panaši jau kartą buvo – Senovės Romoje, iš kurios liko imperijos griuvėsiai ir šūkis – „duonos ir žaidimų“… Gyventi Romoje buvo santykinai gera… bet liko tik griuvėsiai.
Civilizacijų kaita rodo, kad nieko nėra amžino. Lygiai prieš 75 metus tuomet dar santykinai jaunas, bet patyręs JAV diplomatas George F. Kennan iš Maskvos į Vašingtoną pasiuntė memorandumą, vėliau gavusį skambų „ilgosios telegramos“ pavadinimą. Tekste buvo tai, kas vėliau tapo Trumano doktrinos ir viso komunizmo sulaikymo strategijos pagrindu. Kennanas sakė, kad Sovietų valstybė yra Rusijos istorijos neurozių ir baimių produktas. Ji galiausiai „sugrauš“ pati save. Tai buvo tiesa, kuri išlieka tiesa ir šiandien, nes Rusija silpnėja ne tiek dėl mūsų pastangų, kiek dėl „savigraužos“.
Mus labiau turėtų dominti sava šalis ir Europa, kurioje esame realiai ir formaliai. Ar turime savą prekariatą? Sakysite, o kaipgi…
Ar priklausote jam? Ne, pone, tai ne apie jus, jūs gi – ponas.