Šiandien švenčiame Gyvybės dieną. Taip bent rašo kalendoriuje. Bet ar iš tiesų švenčiame Gyvybę? Tai skamba labai dviprasmiškai, kai kasdieninėse pandemijos suvestinėse užgesusios gyvybės skaičius vis didėja… Nors kova dėl išlikimo yra žūtbūtinė. Viso pasaulio medikai ir mokslininkai deda didžiules pastangas, kad įveiktų šį siaubūną.
Bet norėtųsi grįžti į tiesioginę gyvybės temą. Kas tai ? Gyvybė…
Pirmi prabundančios žemės pranašai- maži vabalėliai, sprogstantys medžių pumpurai, besikalanti žolytė, paukšteliai giesmininkai. O šalia jų stovi žmogus. Sakytume, protingiausias ir galingiausias ! Deklaruojantis savo orumą ir didybę! Bet ar visur ir visada?…
Laikai keičia ne tik madas, upių vagas, bet ir vertybių suvokimą.
„Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, – skamba Internacionalo žodžiai… Žmogus leidžia sau prisiimti Pasaulio, net ir Visatos valdytojo pareigas! Valdyti ne pagal Kūrėjo ir gamtos nustatytą tvarką, bet pagal savo egoistinio kreivojo veidrodžio vaizdinį?
Tai jis didingu mostu kerta be atvangos miškus, užtvenkia upes, ardo gelmes. Jis garsiu balsu deklaruoja apie žmogaus orumą. Skirsto, kas turi teisę gyventi, o kas ne !
Vos tik užsimezgusi gyvybė pakylėja moterį į Motinystės aukštumas. Bet čia pat ji devalvuojama. Gal nereikalingas šis vaikelis? O gal, neduokdie, jis dar ir su kokias trūkumais? Kiek daug vargo tad turės visuomenė su neįgaliu ar tiesiog, nereikalingu nauju žmogumi? Juk mums reikalingi tik išskirtiniai, orūs gyventojai…
Tad sprendimas sunaikinti, nužudyti, kaip – Damoklo kardas krenta ant bejėgės, dar negimusios gyvybės, kurios negali, nepajėgia ar… nenori apginti jo mama? Ar kas nors užstoja šį, jau esantį, bet visuomenei dar neegzistuojantį žmogutį? Vargu…
Ir taip, iš būsimos Motinystės aukštumos atsiveria begalinės nežinios ir savigraužos žaizda.
Prieš akis iškyla matyta nuotrauka – dar negimęs vaikelis, pamaldžiai sudėjęs rankeles. Jis, ko gero, meldžiasi už savo būsimus tėvelius. Dėkoja Dievui ! Bet, dar nežinia, ar ir žmogui?…
Dar viena tema labai skaudžiai išryškėja šių dienų kontekste. Tai mūsų senoliai, kurie dabar vadinami senjorais.
Daug kur teko matyti didžiulius palaktus su užrašu : – „Geri vaikai tėvų nelanko !“ Gal kam atrodo, kad tai sąmojinga. Bet iš tiesų parašyta labai žiauriai ir neprotingai. Aš tą pačią mintį būčiau pateikusi kitaip: – „Geri vaikai šiuo metu rūpinasi tėvais per atstumą!“
Ir ką manot? Šis, lyg ir nekaltas pasakymas skiepija mintį, kad gal ir neverta lankyti tėvus. Jie seni, nebenaudingi, nebereikalingi. Į senelių namus… Ir niekas nesuvokia, kad šiems vienišiems žmonėms, visą savo gyvenimą atidavusiems vaikams ir anūkams, taip reikia SAVŲJŲ žvilgsnio, žodžio, prisiglaudimo…
Dabar gi deklaruojama- oriai senatvei ori pabaiga. O jei ta senatvė keliauja įsikabinusi į demenciją, fizinę negalią, iki orumo trūksta didesnės pensijos?
Kad nebūtų našta nei šeimai, nei visuomenei yra sprendimas keistu pavadinimu – Eutanazija. O jei paprastai pasakius – mirties nuosprendis, gal kiek šiuolaikiškesnis, nei rogutėmis į mišką…
Čia susirikiavo labai aktualūs šio laikmečio žodžiai – Gyvybė, abortas, eutanazija. Nors pastarieji du nieko bendro su pirmuoju neturi…
Tebūnie Gyvybės diena šviesos, vilties ir tikėjimo šventė!
Dievo pasaulyje turi triumfuoti Gėris !
Dalia Tarailienė