Dar kovo 31-ąją, praėjus dviem savaitėms nuo karantino pradžios, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pranešė, kad kultūros srityje veikiančioms organizacijoms steigiama nauja 1,2 mln. eurų biudžeto programa kuriamo turinio pritaikymo ir perkėlimo į skaitmeninę erdvę bei vykdomų veiklų pritaikymo prie pasikeitusių aplinkybių projektams. Per 3 karantino mėnesius atsirado dar daugiau naujų politinių sprendimų, kurie teikia vilčių kultūros organizacijoms bei meno kūrėjams.

Štai gegužės 22 d. Lietuvos kultūros taryba paskelbė paraiškų naujai finansavimo programai – „Kultūros ir meno organizacijų naujų produktų ir (ar) paslaugų kūrimas“ – priėmimą. Anot Kultūros ministerijos, tai viena iš priemonių siekiant sumažinti COVID-19 pandemijos ir karantino padarinius kultūros srityje. Naująja programa yra skatinamas kultūros ir meno organizacijų veiklų tęstinumas bei skaitmeninių kultūros produktų ir paslaugų kūrimas, aktyviai įtraukiant meno kūrėjus. Šiai programai iš viso skirta 10 mln. eurų, kurie numatyti Vyriausybės Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių plane. Be to, Kultūros taryba paskirstė 600 tūkst. eurų individualioms meno kūrėjų stipendijoms, 700 tūkst. – Autorių ir gretutinių teisių apsaugos programai.

Kartu su autorių teises ginančiomis agentūromis ir Kultūros ministerija parengtai Lietuvos kultūros tarybos (LKT) programai prašymus pateikė 863 savarankiškai dirbantys kūrėjai. LKT šiuo pirmuoju etapu 696 programos sąlygas atitikusiems kūrėjams paskirstė beveik 654 tūkst. eurų savo administruojamų lėšų, gautų iš vadinamojo tuščios laikmenos atlyginimo. Likusios šios programos lėšos – kiek daugiau nei 96 tūkst. eurų – paskirstytos vėliau, nuo gegužės 28 d. paskelbus naują konkursą. LKT planuoja, kad vienkartines išmokas galės papildomai skirti dar maždaug 100 kūrėjų, atsižvelgdama į prarastų pajamų dydį.

Iš pirmo žvilgsnio – gera žinia kultūros organizacijoms. Tačiau dar kiek anksčiau, kovo 20-ąją, kultūros ministras sudarė darbo grupę, kuri turėjo parengti siūlymus dėl priemonių, sumažinsiančių neigiamus padarinius kūrėjams ir kultūros organizacijoms, valstybėje paskelbus ekstremalią padėtį ir karantiną.

Darbo grupėje – kultūros ir meno įstaigų, kūrybinių ir kultūrinių industrijų, atlikėjų teisių administravimo, žiniasklaidos, savivaldybių asociacijų, LKT, Lietuvos kino centro, Kultūros ministerijos atstovai… Tačiau nė vieno Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) atstovo. Į LMKA prezidento Kornelijaus Platelio prašymą įtraukti asociacijos atstovą į darbo grupę ministras M. Kvietkauskas formaliai atsakė, kad jos sudėties keisti neplanuoja, o su organizacijomis, kurių atstovų grupėje nėra, konsultuosis dėl konkrečių iškylančių klausimų. Toks kone demonstratyvus meno kūrėjų asociacijos ignoravimas atrodo daugiau negu keistas.

Abejoju, ar toks sprendimas buvo autentiška kultūros ministro M. Kvietkausko valia, nes, kiek teko susidurti, jis sudaro į problemą įsiklausančio ir pašnekovą girdinčio žmogaus įspūdį. Tokias abejones man sukėlė ta aplinkybė, kad meno kūrėjų stūmimo nuo kultūros politikos ir jų ignoravimo procesai Kultūros ministerijos kuluaruose stebimi jau ne vieną politinę kadenciją, nepriklausomai nuo to, kas yra kultūros ministras ir kas formuoja valdančiąją politinę daugumą Seime ir Vyriausybėje. Bet tai jau būtų atskiro, platesnio aptarimo verta tema.

Įstatymo pataisos: esminės ar dėl varnelės?

Lietuvos muzikų sąjungos portale jau kovo pabaigoje paskelbėme informaciją, kad Kultūros ministerija parengė Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo (toliau – Meno kūrėjų įstatymas) pakeitimo projektą, išdėstant visą įstatymą nauja redakcija, taip pat su šio įstatymo projektu susijusius Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimų projektus.

Įstatymų projektus pristatančiame aiškinamajame rašte skelbiama, kad jais „siekiama supaprastinti meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo procedūrą, įtvirtinti galimybes gauti meno kūrėjo statusą ir pretenduoti į galiojančias meno kūrėjams suteikiamas papildomas socialines garantijas Lietuvos Respublikoje teisėtai nuolat gyvenančiam Europos Sąjungos valstybės ar trečiosios šalies piliečiui (meno kūrėjui), suvienodinti meno kūrėjo statuso suteikimo sąlygas, išsamiau reglamentuoti meno kūrėjo statuso ir meno kūrėjų organizacijos statuso gavimo ir netekimo pagrindus ir tvarką bei užtikrinti meno kūrėjų veiklos stebėseną.“

Ar šios pataisos tikrai supaprastins meno kūrėjo statuso suteikimo procedūras, abejočiau, tačiau tai priklausys nuo daugelio dalykų, taip pat ir nuo valdinininkų kompetencijos, reikalingų įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, nes, kaip žinome, velnias slypi detalėse, o gerais norais ir pragaras grįstas. Šiaip ar taip, įstatymo projekte nesiūloma jokių esminių teigiamų pokyčių, numatomi tik tam tikri procedūriniai pakeitimai.

Sakydamas „teigiami pokyčiai“ turiu omenyje, kad įstatymų leidyba privalo užtikrinti REALŲ visuomenės progresą ir visuomeninių santykių tobulinimą, o ne vien formalų veiksmą dėl varnelės ministerijos ar Vyriausybės ataskaitose.

Labai abejoju, ar teisėkūros technikos prasme racionalu į įstatymą įrašyti tokias smulkias procedūrines nuostatas, kaip pateikiamų dokumentų turinys ir pobūdis (kokius dokumentus turi pateikti meno kūrėjo statusą norintis įgyti asmuo ir pan.), nes tokių duomenų reglamentavimas turėtų būti sprendžiamas įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (taisyklėmis, tvarkų aprašais ir pan.), tvirtinamais Vyriausybės nutarimais ar ministro įsakymais.

O esminiai dalykai nei dabartiniame įstatyme, nei projekte niekaip nėra aptariami, nors juos jau nemažai metų kelia meno kūrėjų organizacijos ir jų skėtinė LMKA. Pavyzdžiui, tiek galiojančiame įstatyme, tiek projekte reglamentuojamas duomenų apie meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas kaupimas, tačiau nėra tinkamai išspręstas atsakomybių klausimas, nieko nepasakyta apie išteklius, kurių reikia duomenų bazėms kurti ir palaikyti. Dabartiniame įstatyme tai tik iš dalies reguliuoja 9 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas kaupiami meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų kompiuterizuotoje informacinėje sistemoje, kurią tvarko Vyriausybės įgaliota institucija. Identiška nuostata palikta ir projekte (8 straipsnyje).

Praktikoje ši nuostata įgyvendinama taip, kad meno kūrėjų organizacijos minėtus duomenis kaupia ir pateikia Kultūros ministerijai, kuri tvarko duomenų bazę. Tačiau didžiausią nepasitenkinimą kelia tai, kad meno kūrėjų organizacijoms yra uždedamos sunkiai pakeliamos institucinės administracinės prievolės (taip būtų ir pagal projektą), nors šios organizacijos neturi ir negali turėti iš biudžeto išlaikomų administracijos darbuotojų, kurie realiai vykdytų tas prievoles (t. y. atliktų tam tikrą techninį darbą), susijusias su meno kūrėjo statuso nustatymu, apskaita ir kitais dalykais.

Ar tai ir nėra tas atvejis, kai gerais norais pragaras grįstas?

Ar Kultūros ministerijai reikia meno kūrėjų profesionalumo ir išminties?

Straipsnio pradžioje užsiminiau apie meno kūrėjų organizacijų (ne)įtraukimą į kultūros politiką ir sprendimų priėmimą. Deja, ministerijos parengtame įstatymo projekte dar labiau stiprinama tendencija nušalinti šias organizacijas nuo dalyvavimo kultūros politikoje.

Dabar galiojančio įstatymo 6 straipsnyje aptariamas meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo tarybos sudarymas. Pagal galiojančias nuostatas, taryba sudaroma dvejiems metams iš septynių narių, visos meno kūrėjų organizacijos į ją deleguoja po vieną atstovą, o iš šių penkis, atstovaujančius skirtingoms meno sritims, skiria kultūros ministras, dar du narius jis skiria iš profesionaliųjų meno vertintojų. Ministerijos parengtame projekte meno kūrėjų organizacijoms atstovauja tik du nariai, meno kryptys jau nėra svarbu, o ministras savo nuožiūra skiria dar tris narius iš profesionaliųjų meno vertintojų.

Turint omenyje, kad Lietuvoje meno kūrėjų organizacijos statusą turi 18 asociacijos forma veikiančių juridinių subjektų, iš kurių 12 yra LMKA narės, ir tai, kad visų pirma meno kūrėjų organizacijos, vienijančios kultūros profesionalus, vykdo bene svarbiausią tautos ir valstybės kultūrinio tapatumo išsaugojimo misiją, toks jų „atstovavimas“ ir „įtraukimas“ į kultūros politiką yra net ne nulinis, o su absoliutaus minuso ženklu. Nes ir pagal dabar galiojančią tvarką taryboje lieka visas pluoštas apskritai neatstovaujamų sričių, o pagal naująjį projektą meno kūrėjų organizacijų atstovų taryboje apskritai nebelieka.

Birželio 5 d. Kultūros ministerija paskelbė, kad ministro įsakymu 3 metų kadencijai patvirtinta naujos sudėties Lietuvos kultūros ir meno taryba, kuri veikia kaip patariamojo balso teisę turinti ministerijos ekspertų grupė, analizuojanti, vertinanti ir padedanti formuoti kultūros politiką. Tad sudėtis nauja, bet tendencijos ir politika tos pačios – meno kūrėjų profesionalumas ir išmintis Kultūros ministerijai nereikalingi.

18 milijonų vertės „kvėpavimo aparatas“ kultūrai

Apytikriais skaičiavimais valdžia šiemet, reaguodama į pandemijos iššūkius, per įvairias finansavimo programas ir mechanizmus suplanavo apie 18 mln. papildomų investicijų į kultūros ir meno sritį. Nepulsiu nei labai džiaugtis, nei liūdėti ir nevertinsiu, ar tai daug, ar mažai. Spręskite patys pagal kontekstą. Palyginimui tik priminsiu, kad Berlyno miesto senatas, siekdamas mažinti pandemijos ir karantino padarinius, Berlyno menininkų stipendijoms paskyrė 500 mln. eurų (https://news.artnet.com/art-world/berlin-senate-bailout-process-1820982?). Be jokių biurokratinių kliūčių daugeliui menininkų į asmenines sąskaitas tiesiog „įkrito“ mažiausiai po 5000 Eurų. Berlyne gyvena apie 3,7 mln. gyventojų (Lietuvoje – apie 2,5 mln.).

Tačiau Lietuvos atveju kultūros išlikimas nėra tik piniginis dalykas – tai fundamentalus politikų ir visuomenės solidarumo, požiūrio ir kultūros supratimo klausimas. Nors minėti skaičiai byloja apie tam tikrą valdžios rūpestį kultūra, tačiau šiandien nematau nei požiūrio, nei solidarumo, nei suvokimo, o tik tam tikrus buhalterinius veiksmus, kurie biurokratinėse ataskaitose, manding, atstoja kultūros politiką.

Tad norom nenorom kyla nelinksmas klausimas, kiek bus aukų duobėtame Lietuvos kultūros lauke ir ar tie 18 milijonų eurų netaps tuo neveikiančiu kvėpavimo aparatu numirėliui? Ir kas laukia kultūros 2021-aisiais, kai valdžia jau bus pravalgiusi ir padalinusi tuos pasiskolintus kelis milijardus?

Link kultūros politikos pagrindų įstatymo

Birželio 17-ąją Seimo kultūros komitete vyko vieši klausymai dėl Kultūros ministerijos parengto Kultūros politikos pagrindų įstatymo (toliau – KPPĮ) projekto. Verta prisiminti, kad per 30 nepriklausomos valstybės metų toks įstatymas nebuvo priimtas, nors mėginimų pasitaikydavo. Jei palygintume 2011 metais parengtą Kultūros skatinimo ir apsaugos įstatymo projektą ir dabartinį Kultūros ministerijos rengiamą KPPĮ, pamatytume akivaizdų skirtumą jau vien pagal jų apimtis. KPPĮ sudaro viso labo 25 straipsniai, ir nors jų skaičius nėra įstatymo kokybę nusakantis rodiklis, tačiau turint omenyje, koks platus yra kultūros laukas ir kiek visuomeninių santykių jame susipina, prisimeni minėtą 2011 metais parengtą projektą, kuris buvo daugiau nei dvigubai didesnės apimties. Beje, dėl dabartinio „lakoniškojo“ KPPĮ Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė rekordinės apimties išvadą (Nr. XIIIP-4463) (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/42b72610570a11eaac56f6e40072e018?jfwid=-230caiohy). Nors Teisės departamento išvados rengėjų profesionalumas ir kruopštumas abejonių nekelia, vis dėlto joje, kaip ir pačiame įstatymo projekte, pasigendu iš esmės konceptualaus ir holistinio požiūrio į kultūrą ir šiame lauke vykstančius procesus.

Kultūros komiteto klausymuose dalyvavo nemenkas būrys suinteresuotos visuomenės – įvairių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų – atstovų.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė pabrėžė, kad KPPĮ projekte nėra aiškių prioritetų, neatspindėta etninė kultūra, nors pagal projekto aiškinamajame rašte deklaruojamus tikslus įstatymas turėtų apimti visas kultūros sritis. Abejones dėl etninės kultūros integralumo projekte kėlė Seimo nariai Stasys Tumėnas ir Robertas Šarknickas.

Daug kam iš klausymų dalyvių kilo klausimų ir dėl neegzistuojančių darinių, tokių kaip kultūros kompetencijų centrai, nors projekte struktūriškai neatsispindi dabar veikiančios kultūros lauko institucijos (Valstybinė kultūros paveldo komisija, minėta Etninės kultūros globos taryba ir pan.), kurios pagal įstatymą yra Seimo ekspertai tam tikrose kultūros srityse.

Bene daugiausia abejonių bent man kelia bendra KPPĮ projekto koncepcija, kurią galima įvardyti kaip technokratinę-ekonomistinę jau vien pagal tai, kad 2 straipsnio 6 dalyje kultūros ir meno darbuotojas yra apibūdinamas kaip kultūros įstaigoje dirbantis asmuo, kurio pagrindinės funkcijos yra užtikrinti kultūros ir meno kūrimą ir (ar) KULTŪROS PASLAUGŲ TEIKIMĄ! Mes jau turime gana liūdna patirtį su švietimo sistema, kai mokytojai tapo paslaugų teikėjais, ir panašu, kad įstatymo kūrėjai Kultūros ministerijos kabinetuose lipa ant to paties grėblio. Tokia projekte įtvirtinama samprata ydinga ir tuo, kad struktūriškai meno kūryba yra tapatinama su kultūros kūryba. Tačiau tuomet kyla esminis klausimas: ar kultūra apskritai gali būti kuriama, ar tai vis dėlto yra tam tikrų savaiminių procesų visuma, kurią mėginama įsprausti į teisinius rėmus? Maža to, naujame KPPĮ projekte praktiškai nebėra meno ir meno kūrėjų, liko tik kultūrinės industrijos.

Taigi kyla abejonė ir dėl pačios teisinės KPPĮ projekto koncepcijos, o būtent dėl jo santykio ir sąsajumo su atskiras kultūros sritis reglamentuojančiais ir jau galiojančiais specialiaisiais įstatymais.

Antai KPPĮ projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma: „Šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas, Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas, Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos kino įstatymas, Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymas, Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas, Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nenustato kitaip.“ Tačiau formalus kitų įstatymų išvardijimas dar nereiškia sisteminio sąsajumo. Kitaip tariant, kuriamas naujas teisės aktas kaip bendrasis įstatymas yra derinamas prie jau egzistuojančių specialiųjų įstatymų, nors šie savo turiniu neretai yra ne tiek specialaus, kiek bendrojo pobūdžio. Manau, kad tokia teisėkūros koncepcija yra iš esmės nelogiška ir ydinga, ir tokiu atveju kyla esminis klausimas, kokia prasmė statyti vežimą prieš arklį. Ar neišeina taip, kad KPPĮ kuriamas tik dėl varnelės Kultūros ministerijos ir Vyriausybės veiklos ataskaitose?

O kaip turėtų ir galėtų būti?

Jei kalbėtume teisėkūros technikos aspektu, tai mėginant teisiškai sureguliuoti tokį platų ir sudėtingą visuomeninių santykių lauką kaip kultūra, logiškiausias, racionaliausias ir, ko gero, kokybiškiausias kelias būtų kultūros įstatymų kodifikacija. Tačiau tam reikia daugiau intelektinių pastangų ir platesnio įstatymo kūrėjų dalyvavimo. Kas be ko – ir platesnių kompetencijų, ne vien tik Kultūros ministerijos specialistų ir tarnautojų pajėgų.

Minėta Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dėl projekto gana akivaizdžiai byloja, kad Kultūros ministerijai permanentiškai stinga kompetencijų ir galbūt žmogiškųjų išteklių kokybiškam teisėkūros „produktui“ parengti.

Čia vėl prisimenu minėtą grupės intelektualų 2011 metais parengtą Kultūros skatinimo ir apsaugos įstatymo projektą, kuris savo konceptualiu turiniu galėtų būti Kultūros kodekso pagrindas. Nors ir neoficialiai, bet anam projektui Seimo teisininkai esminių kritinių pastabų neturėjo, tad užtektų jį ištraukti iš gilių stalčių, teksto kalbą padaryti labiau teisinę, ir būtų bent jau pagrindas fundamentalioms diskusijoms, o ne biurokratų ataskaitų varnelėms.

Tad esminis klausimas politinį verdiktą priimsiantiems Seimo nariams būtų toks: kas jiems rūpi – valstybės ateitis ilgoje distancijoje ar varnelės valdininkų rytdienos ataskaitose artėjant Seimo rinkimams?

Klausimas jums, gerbiamieji Seimo nariai – Ramūnai Karbauski, Mantai Adomėnai, Vytautai Juozapaiti, Robertai Šarknickai, Stasy Tumėnai, Onute Valiukevičiute, – nes nuo jūsų supratingumo ir politinės valios šioje stadijoje daug kas priklausys, jūs dabar būsite sprendėjai, prisiimantys politinę ir moralinę atsakomybę.

Kad jau prisiminiau mūsų garbiuosius įstatymų leidėjus, prisipažinsiu, jog pastaruoju metu man ramybės neduoda klausimas, ar tikrai jie Seime užsiima tik prasmingais dalykais.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, kai pandemijos ir karantino grėsmių akivaizdoje Seimo narys Vytautas Juozapaitis (dainininkas, LMTA profesorius, Lietuvos muzikų sąjungos narys) įregistravo (jau antrą kartą) Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Asociacijų įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus, kurių negaliu kitaip pavadinti kaip tik kvaziteisiniu niekalu. Todėl nieko keista, kad Seimo teisės departamentas tiek pirmą, tiek antrą kartą dėl V. Juozapaičio įregistruoto projekto pateikė iš esmės neigiamas išvadas. (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/abcb9b90a98a11ea8aadde924aa85003?jfwid=4q7c47zmh).

Projektų esmė tokia: Seimo narys siūlomomis nuostatomis siekia meno kūrėjų asociacijų vadovams, kaip kokiems iš biudžeto išlaikomiems ministerijų valdininkams, prisegti „nepriekaištingos reputacijos“ reikalavimus. Įdomiausia, kad V. Juozapaitis leidžia sau improvizuoti nepriekaištingos reputacijos tema, t. y. šią sampratą aiškina savaip, ignoruodamas Lietuvos įstatyminę bazę. Visos šios improvizacijos ne itin meistriškai aplaistomos „skaidraus viešųjų finansų tvarkymo“ padažu, o desertui projekto aiškinamajame rašte iš esmės visi asociacijų vadovai a priori apkaltinami piktnaudžiavimu valdžia ir kitais nusikaltimais, net nesivarginant pateikti kokių nors minimalių stebėsenos rezultatų, jau nekalbant apie kompetentingų institucijų patvirtintus konkrečius įrodymus. (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/d0977900a64a11eaa51db668f0092944?jfwid=4q7c47zmh).

Grįžtu prie pradinės minties, kad rengiamame KPPĮ projekte meno kūrėjų organizacijų kaip tokių praktiškai nelieka, jos iš esmės marginalizuojamos, nes jų atstovų nebėra niekur, net patariamajame Kultūros ministerijos organe – Kultūros ir meno taryboje. Užuot įstatymiškai įveiklinus meno kūrėjų organizacijas kaip turinčias solidžią institucinę ir dalykinę patirtį, naujuoju įstatymu planuojama sukurti neaiškios paskirties biurokratinius darinius – kultūros kompetencijų centrus. Klausymuose dalyvavusi kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė pripažino, kad šių centrų veikla nebuvo pakankamai išdiskutuota.

Vienas opiausių klausimų – kultūros srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimas.

Kaip žinoma, dabar Lietuvoje šiam sektoriui finansuoti taikomas tik projektų konkurso modelis, tačiau klausymuose kalbėjusi Dalia Urbanavičienė taikliai pastebėjo, kad kitose šalyse taikomas ne tik šis modelis, ir taip yra užtikrinamas NVO veiklos tvarumas ir tęstinumas, į ką viceministrė G. Žemaitytė atsakė, jog toks modelis Lietuvai būtų tarsi invazinis augalas, todėl netinkamas. Manau, kad pastaroji kultūros viceministrės mintis iš dalies atskleidžia priežastis, kodėl teisėkūra Lietuvoje yra tik vidutinio ir žemesnio už vidutinį lygio, nes daug ką lemia įstatymus faktiškai kuriančių vykdomosios valdžios specialistų ir valdininkų tam tikras savisaugos instinktas – nekurti tokių įstatymų, kurie jų gildijai ateityje grėstų papildomu darbu. Juk daug lengviau taikant tik konkursinio finansavimo modelį sprendimų priėmimo naštą ir atsakomybę perduoti ekspertams: mes čia niekuo dėti, taip ekspertai nusprendė.

Štai 2019 metais Seimo narys Vytautas Juozapaitis pradėjo precedento neturintį politinį puolimą ir net šmeižto kampaniją prieš Lietuvos muzikų sąjungą ir visų pirmą jos vadovę prof. Audronę Žigaitytę-Nekrošienę. Neketinu dabar gilintis į tokios elgsenos priežastis (tai yra tam tikrų specialistų sritis), tačiau Seimo nario mandatas jam leido Lietuvos muzikų sąjungą ir jos vadovę be jokio pagrindo ir jokių įrodymų nesyk viešai apkaltinti neskaidriu lėšų panaudojimu.

Ir nors per 2019 metus bent kelios institucijos (tarp jų ir Lietuvos kultūros taryba) dėl V. Juozapaičio kaltinimų atliko LMS veiklos patikras ir, suprantama, jokių pažeidimų nenustatė, Lietuvos muzikų sąjungos projektų finansavimas 2020 m. iš Kultūros tarybos sumažėjo per pusę, neatsižvelgiant į tai, kad finansavimui pateiktų projektų kokybė ekspertų vertinimu buvo aukštesnė nei ankstesniais metais.

Manau, kad ne be minėto Seimo nario pastangų viešojoje erdvėje ir politiniuose instituciniuose kuluaruose buvo formuojama neigiama nuomonė apie visas meno kūrėjų organizacijas. Akivaizdu, kad būtent dėl to Kultūros taryba joms gerokai pasunkino 2020 metų projektų teikimo sąlygas, dar ir apribodama galimybę vienam subjektui teikti daugiau kaip vieną projektą. Lyg tokių apribojimų dar būtų maža, projektų teikimo gairėse atsirado aibė perteklinių biurokratinių reikalavimų. Vienas jų – sunkiai suvokiamas iš daugybės smulkių segmentų susidedančiam meno kūrėjų organizacijų strateginiam projektui pateikti viešinimo planą, atspindintį ne principinį veiklos strategijos viešinimą, o aprašyti kiekvieno segmento sklaidą, tikslines grupes ir pan. Panašu, kad Kultūros tarybos konsultantai patys nelabai žino, kokie turėtų būti konkretūs tokio viešinimo plano kriterijai, nes, užuot pateikę pavyzdį, ko norėtų, be paliovos atmetinėjo tai, kas jiems buvo teikiama.

Taigi, stebint Kultūros tarybos priimamus sprendimus dėl projektų finansavimo neapleidžia mintis, kad dalį šių sprendimų lemia ne profesionalus ekspertinis vertinimas, o interesų ir tam tikra politinė konjunktūra.

Prieš keletą metų, dar anoje politinėje kadencijoje, driokstelėjo skandalas, kai vienos Kultūros ministerijos valdininkės įsteigta VšĮ neaiškiais pagrindais gavo finansavimą iš Kultūros tarybos, šių metų pradžioje tarybai taip pat grėsė skandalas, kai 2019-ųjų pabaigoje jos eksperte buvo paskirta vienos VšĮ, kuri gauna finansavimą iš LKT, vadovė. Suvokus skandalo grėsmę, ji tik vieno iš projektų teikėjų prašymu ir Kultūros ministro valia buvo atšauktas iš ekspertų.

2017 metais Lietuvos dizainerių sąjunga dėl nepaskirto projektų finansavimo laimėjo kelis teismo procesus prieš Lietuvos kultūros tarybą. Tik štai panašu, kad po to taryba ir kitos valdžios institucijos „padirbėjo“ taip, kad Lietuvos dizainerių sąjunga išnyktų iš Lietuvos kultūros žemėlapio. Sąjunga bankrutavo… Tad retorinis klausimas ir LKT pirmininkei Dainai Urbanavičienei, ir dabartiniam kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui, kartu ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui: kas bus kita auka ant politinės konjunktūros aukuro? Gal mes, muzikai? Nes juk nuo 2017 m. dirbančios dabartinės kadencijos Lietuvos kultūros taryboje mūsų atstovų jau nėra, o dabar dar drįstame kelti nepatogius klausimus.

Tomas Bakučionis, Lietuvos muzikų sajungos tarybos narys, Krikščionių sąjungos valdybos narys

(www.muzikusajunga.lt)

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: http://krikscioniu.lt/kas-nutildys-ir-numarins-muzas-karantinas-ar-politikai/