Visi jau apsipratome, kad vidaus politikoje žmonių gyvenimui svarbiose srityse jau tapo beprasmiška ko nors tikėtis. Tai darosi nebejauku matyti visišką valdymo bejėgiškumą. Vis dėl, pasirodo, norint būti ministru, reikia turėti kvalifikacijos. Su esamais vyriausybės narių sugebėjimais ji gali pasiūlyti tik chronišką skandalų su „šurajevais“ ir premjerės „inteligentišką“, iki diskusijų apie šūdą nuleistą, retoriką… Tai „jiems“ svarbiau, nei dabartinės žemdirbių ar smulkiųjų verslininkų problemos.
Daliai Lietuvos rinkėjų – konservatorių arkliukas lyg ir turėtų būti užsienio politika, tai jų mėgstama tema. Taip, patriotinės kalbos skamba be atvangos. Visi, kurie kritikuoja valdančiųjų konkrečius veiksmus, nedelsiant, kaip mat, „moralinių autoritetų“ apšaukiami tarnavimu Putinui. Kliūna visiems ir nebūtinai už užsienio politikos kritiką. Atrodytų, kam taip garsiai triukšmauti, kai absoliuti Lietuvos piliečių dauguma ir be raginimų stengiasi padėti Ukrainai? Juk dažnai garsios politikų šnekos skirtos kažką pridengti.
Pamėginkime peržvelgti tik su šalies saugumu susijusius faktus. Jau ne kartą atkreipiau dėmesį į prastą demografinę situaciją; tauta iš lėto išmiršta, kas iš esmės nulemta sisteminės dabar valdančiųjų partijų šeimų ardymo politikos įgyvendinimo. Nors visi supranta, kad išmirštanti tauta vargu ar gali nuo ko nors sėkmingai apsiginti. Šalia to pažiūrėkime kaip deklaruojama būtinybė efektyviai ginti šalį atitinka su kitais realiais reikalingais darbais.
Kaip kitų patriotiškumą vertinantys rūpinosi Lietuvos realiu apgynimu? Rasa Juknevičienė, ypač aktyvi kitų auklėtoja, būdama Krašto apsaugos ministre, sumažino krašto apsaugos finansavimą nuo būtinų 2 procentų iki 0,7 procento ir, šalia to, praktiškai sunaikino karių mobilizacijai reikalingas struktūras. Toks bado finansavimas ne tik nepadėjo apginkluoti kariuomenės, bet neleido sukurti infrastruktūros, reikalingos Lietuvoje priimti NATO pajėgas. Dabar „barame“ vokiečius už nenorą dislokuoti Lietuvoje brigadą. Bet jų argumentas neatremiamas – kur dislokuoti… Beje, prisiminkime, kaip konservatorių užsienio politikos lyderiai dievino Vokietijos kanclerę A. Merkel, kuri visiškai susilpnino Vokietijos ginkluotąsias pajėgas, k pastarosios ir turi mums padėti karo atveju. Kaip dabar žinoma, jos valdymo metu Vokietijos kariuomenėje mažėjo jos apginklavimas. Vokietija, kuri Šaltojo karo laikais turėjo 5 tūkst. tankų, o dabar turi tik 300. Bet mūsų dabartinius valdantiesiems ir jų „ekspertams“ tada tai tiko, kitokių sprendimų nebuvo ieškoma…
Kiek ir Lietuvoje, ir užsienyje daug ir garsiai kalbėta apie iš Baltarusijos galimai ateisiančius „žaliuosius žmogeliukus“. O, kai siunčiant pabėgėlius į Lietuvą, prasidėjo hibridinis karas, pasirodo, kad net vielos pasienio tvorai neturėjome, iš Estijos skolinomės.
Kiek kalbėta apie tai, kad net būdami NATO turime sugebėti patys gintis. Tačiau nedarėme beveik nieko, kad ruoštųmės teritorinei gynybai, kad kiekvienas norintis ginti tėvynę žinotų, ką daryti karo atveju. Prisiminkime, kaip buvo priešinamasi minčiai apginkluoti šaulius, išnaudoti kitus ginklus turinčius Lietuvos piliečius. Karas Ukrainoje trunka jau virš metų, ar dabar yra žinoma, kaip norintys ir galintys priešintis galimam okupantui turėtų tą daryti? Ar visa tai kainuoja didelius pinigus. O gal tiesiog nesugebama dirbti? Maža to, visai neseniai buvome sunerimę dėl krašto apsaugos ministro planų savo būtinus artilerijos pajėgumus atiduoti Ukrainai, prieš tai nepakeitus jų naujais. Juk puikiai suprantame, kad Lietuvos kariai tik su šautuvais mūsų neapsigins. Nelabai džiugus vaizdelis…
Na, bet valdančiųjų propagandistai mėgina užrėkti, kaltindami visus ne tik šalies viduje. Reikia ar nereikia ieško kaltų tarp kitų valstybių piliečių. Tikrai nejauku grėsmės Lietuvai akivaizdoje stebėti tokį valdžios neprofesionalumą. Visa tai vyksta tuo metu, kai Kinija su Rusija draugauja, norėdamos naujai perdaryti pasaulį, kai vakarų valstybes iš vidaus graužia į LGBT ideologiją matavusi komunizmo šmėkla, kai Afrikos valstybėms kaip sąlyga gauti finansine pagalba brukamas jiems nepatinkantis genderizmas tuo juos verčiančius abejoti vakarų vertybėmis. Vis mažiau vakaruose idėjų vienybės, pasitenkinimo demokratija ir vis labiau dominuoja pelno bet kuria kaina siekis, verčiantis niekais sankcijas agresoriui. Atėjo neramūs laikai.
Ką daryti? Ar taip ir toliau tik stebėsime valdančiųjų skandalų kroniką? O gal vis gi beviltišką šalies valdymą matantys, neklaidžiojantys savo lytinėje tapatybėje turėtų vienytis, nes kitaip Lietuvos ateitis gali tapti labai miglota.
Dr. Rimantas Jonas Dagys
Daugiau: https://www.laikmetis.lt/dr-rimantas-jonas-dagys-ar-ir-toliau-kantriai-stebesime-surajeviska-politika/