Jūsų ekscelencija Arkivyskupe, mielas dekane, brangūs Seimo nariai, mieli susirinkusieji.

Labai gera kreiptis į Jus. Noriu padėkoti Seimo nariui Rimantui Dagiui už paskatinimą bei padrąsinimą kalbėtis tomis temomis, kurios dažnai būna arba „antro plano“, arba tabu temos, o šios konferencijos pavadinimas – „Ar Lietuvai reikalingas krikščioniškų vertybių sugrįžimas į viešąjį gyvenimą“ – parodo, kad turime svarbią problemą. Mano manymu, šiandien krikščioniškos vertybės nėra išnykusios, nes šių dienų demokrati-nė visuomenė remiasi krikščioniškomis vertybėmis – daugelis šio fakto nesuvokia arba neigia. Taigi, kur slypi tikroji su krikščionybe viešajame gyvenime susijusi problema? Aš manau, kad šiandien susiduriame su vertybių interpretacijų problema. Individai dažnai klausia savęs, kuri vertybė yra tikroji vertybė?

Nusprendžiau aptarti tris žmogaus gyvybės, klestėjimo ir laisvės vertybes liberalizmo ir marksizmo kontekste. Neneigiu to, kad žmogaus gyvybė šiandien laikoma vertybe. Tuos, kurie mano kitaip, laikome pavojingais. Problema slypi tame, kad krikščio-niškuoju požiūriu žmogaus gyvybė laikoma besąlygiškai vertinga, o šiandien kyla pagunda įvesti sąlygas žmogaus gyvybei (pavyzdžiui, noras įteisinti abortus, sąlyga pateisinant eutanaziją, utilita-ristinis žmogaus gyvenimo vertinimas, pragmatiniai aspektai). Dar visai neseniai socialiniuose tinkluose galėjome pamatyti Niujorko valstijos valdžios atstovų džiugesį dėl priimto sprendimo – aborto įteisinimo. Tai yra žmogaus gyvybės interpretacija, kuria pagrin-džiamas tokios formos gyvybės žudymo pateisinimas.

Antroji vertybė – žmogaus klestėjimas. Žmogaus kūrybiškumas, spontaniška saviraiška (gebėjimas kurti, mylėti) šiandien nekvestionuojami. Šiandien kvestionuojama tai, ką turime omeny kalbėdami apie žmogaus klestėjimą.

Trečia vertybė – laisvė, kurios suvokimo kilmė iš tiesų kyla iš krikščionybės ir tai, kaip mes ją interpretuojame šiandien demokratinėje visuomenėje, kyla iš krikščioniškosios minties.

Problema slypi vadinamojoje reliatyvizmo diktatūroje, kurioje laisvė pradedama varžyti iki tokio lygmens, jog tik ta ideologija, kuri paskelbta valstybine, laikoma teisinga, o kitos – pavojingomis ir žalingomis valstybės bei visuomenės raidai. Taigi, žmogaus gyvybė, jo klestėjimas ir laisvė yra vertybės, dėl kurių svarbos pasaulyje abejonių, atrodo, nekyla, tačiau problema slypi jų interpretavime. Marksizmas pateisina žmonių žudymą vardan naujos pasaulio tvarkos. Tai reiškia, kad ideologijos kuriamos ne pagal žmogaus poreikius, tačiau pats individas tarnauja ideologijai. Kyla klausi-mas, ar netarnaujame šiandien marksistinei ideologijai, pateisinda-mi abortą, eutanaziją, eksperimentą su žmogumi? Antra, privačios nuosavybės panaikinimas vardan žmonių lygybės. Privačios nuo-savybės panaikinimas reiškia ir žmogaus laisvės atėmimą, šeimos sugriovimą ir kitas neigiamas pasekmes, kurias mes išgyvename. Ir trečia: suvaržę žmogaus saviraiškos laisvę dėl tariamo saugumo, jie kūrybiškumą ir spontaniškumą laiko grėsme. Šiandien galima pastebėti, jog žmonės dažniau renkasi saugumą negu laisvę, šitaip atsikratydami atsakomybės dėl savo priimtų veiksmų, išjungdami kūrybinę raišką, arba ją suvaldydami iki tokio lygmens, kad patei-sintų protekcionizmą ir kitus veiksmus.

Iš liberalizmo paradigmos kyla žmogaus gyvybę nuvertinančios utilitarizmo ir pragmatizmo perspektyvos. Taip pat manoma, jog žmogus yra savo tiesos kalvis, nebėra vienos universalios tiesos, todėl tiesos pradeda kovoti tarpusavyje, ir, galiausiai, istorija mus moko, kad nesant tiesos pagrindo, kyla kruvina kova, o tiesa yra toje pusėje, kieno pusėje yra brutali militaristinė galia. Liberalizmas kalba apie laisvę, kurią paaiškinti liberalizmo požiūriu galima trumpa fraze: „Darau ką noriu“. Liberalizmo laisvė – tai laisvė, kuri gali išsivystyti į anarchiją. Ir marksizme, ir liberalizme matome žmogaus interpretacijos problemą, kuri ignoruoja Dievo tiesos interpretaciją. Ir marksizmas, ir sekuliarus liberalizmas yra ateistinės pasaulėžiūros, jos remiasi ateistine pasaulio samprata, kuri aiškinama tuo, jog žmogus nustato pasaulio tvarką, o ne ją atranda kaip prigimtinę. Taigi šiandien nebegerbiame filosofinių ištakų, kuriose atrasti prigimtiniai įstatymai buvo laikomi duotybe, kurias mums suteikė iškiliausi mąstytojai ir renkamės kitą, lengvesnį kelią – steigiame savo „modernius“ įstatymus, kurdami naują visuomenės ir žmogaus sampratą.

Ir marksizme, ir liberalizme gausu antropologinių klaidų – žmogus suvokiamas kaip priemonė tikslams pasiekti, klestėjimas čia suprantamas kaip materializmas, nuvertinant individo dvasinį tobulėjimą, o laisvė suvokiama kaip savivalė. Skirtumas tas, kad marksizme savivalė būdinga valdžiai, o liberalizme vyrauja individo savivalė. Taigi, kaip krikščionybė, krikščioniškoji bendruomenė gali pasiūlyti išspręsti šias ideologines problemas? Dažnai įsivaizduojama klaidinga schema, kurioje krikščioniškoji ideologija yra tarp marksizmo ir liberalizmo – centre.

Pasak Popiežiaus Jono Pauliaus II, ši schema klaidinga, o krikščioniškasis socialinis pasiūlymas kyla iš kitos perspektyvos, pradedant ir interpretuojant tris lygmenis naujuoju būdu. Pirmasis lygmuo – santykis su transcendentine tikrove (pagarbia prigimtiniam įstatymui). Antrasis yra požiūris į žmogų, (besąlygiškai gerbiama žmogaus gyvybė) ir galiausiai, kūrybiškumo, jo klestėjimo tikslas. Šiandien kalbama apie visuomenę, kuri suteikia pagalbą žmogui, tačiau nėra tikslas savaime.

Krikščioniškoji bendruomenė gali pasiūlyti tris pagrindinius problemos sprendimus. Pirmasis – apribotos valdžios principas. Šį principą galima paaiškinti labai paprastai. Jei valdžios atstovas pripažįsta, jog nėra Dievas, ir jo žodis nėra paskutinis, tada galima patiems susikurti tam tikras taisykles, tokias kaip dešimt Dievo įsakymų ir šitaip nustatyti savo tvarką. Taip pat svarbu paminėti solidarumo bei subsidiarumo svarbą. Šie principai nėra tik valdžios, bet ir mūsų, kaip vieningos visuomenės, atsakomybė. Tikimės, jog valdžia pasirūpins nepasiturinčiais žmonėmis, nes ji renka mokesčius ir formuoja institucijas, kurios atsakingos už lengvatų bei pašalpų suteikimą, tačiau toks požiūris neatspindi krikščioniškos visuomenės požiūrio. Evangelijos pagal Matą 25-ajame straipsnyje aiškiai parašyta, jog po mirties būsime vertinami pagal tai, kaip pa-dėjome artimui, taigi atidavimas svetimam, t.y. valdžiai, laikomas nekrikščionišku elgesiu. Subsidiarumas aiškina, jog pagalbos iš valdžios tikėtis galime tik tuomet, kai individualios pastangos nebeveikia, kuomet nėra organizacijų, kurios galėtų suteikti pagalbą. Taigi, pirma turi egzistuoti bendruomenių, organizacijų veikimas, ir antrine laikoma valdžios intervencija ir pagalba. Šiandien žmonės renkasi balsuoti už tuos valdžios atstovus, kurie žada finansinę paramą, kelti pensijas bei socialines pašalpas. Balsuoti už tokią valdžią reiškia palaikyti marksizmą. Sunku būtų įsivaizduoti pirmuosius krikščionis, mėginančius spausti Romos senatorius, idant šie įgyvendintų socialinės gerovės programas ir tai suvoktų kaip priesako mylėti artimą įgyvendinimą.

Kalbant apie valdžią, svarbu paminėti, kad ji turi turėti ribą ir būtent religijos laisvės principas geriausiai nubrėžia valdžios veikimo ribą. Bet kuris autoritarinis režimas grindžiamas suvokimu, kad religijos laisvė yra rimčiausias valdžios galių, šios valdymo formos, apribojimas. Brandi ir nuosekli religijos laisvės samprata apriboja politinės valdžios galimybes kištis į tiek tikinčių, tiek ir netikinčių piliečių gyvenimus. Ji suteikia žmonėms galimybę gyventi pagal savo įsitikinimus, kurti religines bendruomenes, viešai išpažįstančias tai, kuo tiki ir savo nuožiūra organizuojančias viešą bei privačią veiklą bendruomenės viduje. Taigi, visos šios laisvės padeda apsisaugoti nuo autoritarizmo įsigalėjimo. Religijos laisvės principus galime įžvelgti visuose mūsų sprendimuose, susijusiuose su šeimos, vaikų teisių apsaugos klausimais, taip pat ir kalbant apie viešąją ekonomiką, kuri paremta religijos laisvės principu.

Dar vienas svarbus aspektas – šiandien aktualus ir visuomenėje paplitęs tolerancijos bei subjektyvios tiesos sampratos stiprinimas. Tolerancija yra visų gerbiama koncepcija. Toleruojame visus, turinčius savo nuomonę, tačiau kyla klausimas, ar visi toleruojame netoleranciją? Jei netoleruojame netolerancijos, ar tai yra netolerancija? Kokiu būdu tuomet apibūdinama, kas yra netinkama? Jei viskas toleruojama, kodėl vis dar netoleruojame blogio ir kaip jį apibrėžti? Mūsų mąstyme vyrauja labai ryškūs vidiniai prieštara-vimai. Pagrindinis krikščionių darbas yra pabrėžti šį vakarų kultūros vidinį prieštaravimą ir iškelti jo keliamas problemas. Nes, jei nėra universalios bei objektyviai suvokiamos tiesos sampratos ir visos tiesos yra lygios, kyla minėtoji vadinamųjų tiesų kovos grėsmė, kuri, pasak popiežiaus Benedikto XVI gali peraugti į reliatyvizmo diktatūrą. Ji pasireiškia tuo, kad valstybė neigia bet kokią universalios tiesos egzistavimo galimybę. Šis tikėjimas jokios uni-versalios tiesos nebuvimu yra lyg naujoji religija – tai totalitaristinė įžvalga arba pretenzija į tiesos interpretacijos sampratą, kuri yra pavojinga, nes, jei nėra prigimtinės tiesos sampratos, pradeda dominuoti tos, kurios yra sukurtos, dažnai, tam, kad būtų galima paveikti tikrovę savo interesams.

Krikščioniškas socialinis mokymas gali tapti alternatyva liberaliam individualizmui ir marksistiniam socializmui, nes kalba apie žmogaus prigimties konstantas, paremtas transcendentiniu požiūriu į žmogaus asmenį. Jis apibrėžia žmogaus klestėjimą kaip jo kūrybinių, saviraiškos, o ypač meilės galios įgalinimą kur valdžios institucijos besiremdamos subsidiarumo principu neužgožia individualios žmogaus atsakomybės. Ir galiausiai krikščioniškas socialinis mokymas, pabrėždamas pagarbą žmogaus laisvei, primena apie jos sąryšį su prigimtiniu įstatymu. Tik šiame sąryšyje žmogaus laisvę iš vis įmanoma realizuoti. Kur nėra gairių kas yra žmogus, nėra gairių ir visuomenės gyvavimui. Vakarų civilizacija sunkiu ir ilgu keliu išryškinusi žmogaus teises ir pareigas šiandien, turi būti vėl iš naujo stiprinama krikščioniško socialinio mokymo įžvalgų apie žmogų, jo klestėjimą ir laisvę dėka.

Vyskupas Kęstutis Kėvalas