Dalis žmonių apeliuodami į žmogaus teises ir laisves ragina priešintis karantino apribojimams.

Galbūt tai jie daro realiai nesuvokdami pandemijos grėsmės. Galbūt tai rinkimų į Seimą kampanijos dalis. Gal taip elgtis skatina tie, kuriems reikia destabilizuoti žymia dalimi suvaldytą pandemiją Lietuvoje bei sugrąžinti mus į didžiausių suvaržymų laikus?

Deja, užmirštama, kad mokslas nepakankamai dar žino, koks tai yra virusas, ar turėsime juo persirgę imunitetą, ar jis dažnai nekeis savo prigimties mutuodamas, tuo paversdamas galimos vakcinos paieškas mažai efektyviomis. Vaistų gydyti taip pat neturime, nes dar nežinome kaip jis veikia ir t.t.

Žodžiu, viruso mes dar nepažįstame, todėl neturime išeities, kaip tik saugotis nuo jo klasikiniais būdais, varžant kontaktus. Tose šalyse, kurios manė kitaip ir pavėlavo su suvaržymais, mirė žymiai daugiau žmonių nei Lietuvoje (Švedijoje mirė 15 kartų daugiau žmonių skaičiuojant 1 milijonui gyventojų, Jungtinėje karalystėje – 25 kartų).

Tačiau turime ir turėsime vertybinį principinį pasirinkimą tarp pareigos bendruomenei ir valstybei bei laisvės daryti, ką nori. Turėsime pasirinkti tarp to, kas mums svarbiau – žmogaus gyvybė, ar pinigėliai?

Ar ekonomika turi tarnauti gyviems žmonėms, ar įmonių „akcijų vertei“ kelti?

Nepamatuoti suvaržymų panaikinimai gali mus priversti vėl sugriežtinti tvarką sulaukus naujų užsikrėtimų bangos, Pietų Korėjos atvejis turėtų būti pamokantis. Aišku, tiems, kuriems pinigėliai svarbiau, reikalaus „laisvės“ ir palaikys praktiškai liberalų ir kairuolių propaguojamą eutanazijos seneliams idėją, nes didžiausias mirtingumas nuo viruso yra būtent tarp jų.

Negi dar gajus Stalino laikų principas – „nėra žmogaus, nėra problemos”?

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys