Keli žodžiai Tavo mielam rinkiniui.
Piligrimystė – tai kelias į gilesnį Dievo pažinimą,
tai kelias, vedantis artyn prie Dievo,
tai maldinga kelionė per nuostabią žemę,
kurioje tokie ryškūs Dievo meilės pėdsakai,
o, kelionės pabaigoje laukia Amžinoji Meilės Tėvynė,
mūsų visų pasiilgęs mylintis Dangaus Tėvas.
Nuoširdžiai, vysk. Eugenijus Bartulis.
Piligrimo kelias
–
Jau rytą skelbiantis Kalėdų varpas
Man neramiai širdin įsmigo,
Tarytum naują kelią rodantis
Į ateitį, į viltį aidas kilo.
–
Ir toks troškimas didis radosi,
Pakilt į tolius Dieviškus,
Užmiršus žemės menkas atnašas
Nueiti ten, kur sielos šviesinasi.
–
Per dulkes, per upokšnius šniokščiančius,
Per sniegu padengtas kalnynų keteras
Einu, skubu visa širdim ištroškusi,
Surasti savo sielai Dievo kelią.
–
Ir šioj garbingoj amžių sandūroj,
Kai dangumi praplaukia naujas tūkstantmetis,
Verkiu iš džiaugsmo piligrimo ašaromis,
Ir atsnaujinimo laukiu aš stebuklo.
–
Iš Lietuvos, per visą kryžių kraštą,
Gavus palaiminimą dūlančio smūtkelio,
Einu tvirtai į piligrimų kelią,
Mintim ir širdimi prie Dieviško vaikelio.
Venecija. Šv.Morkaus bazilika
–
Begalinė didybė bažnyčios.
Gal niūroka kiek, veikia slaptingai.
Aukso skliautais nuaidi ramybė,
Ir juntu visur Dievo galybę.
–
Mes, maži Lietuvos piligrimai,
Prisiglaudę prie mūro piliorių,
Giedam padėkos himną Marijai,
Šv.Morkaus kape mišių auką aukojam.
–
Jei ranka nepajusi šventumo
Tos akimirkos, buvusios tąsyk,
Širdimi prisiglauski prie kapo,
Ir suprasi, šventasis ką sako.
–
Vėl nuskamba lietuviškos giesmės
Po šventovės itališkos kupolu.
Kyla sielos į Dievišką atilsį,
„Meldžiame širdimi mes ir lūpom…“
–
Duok, o Dieve, pajusti malones,
Kurių taip mums dabar visiems reikia,
Kad mylėti galėtume žmones,
Ir suvoktume permainų laiką.
Naktis Asyžiuje
–
Nakties tyloj, tamsioj dangaus erdvėj,
Mes skubam, susikaupę žemės piligrimai.
Ant aukšto skardžio, mėnesienos šviesoje,
Mes girdime Tave, šventasis iš Asyžiaus.
–
Jaučiu širdim, visai gal būt, kaip Tu,
Dvelkimą Dievo kiekvienam žiedelyj.
Ir dangišką galybę suprantu,
Akim aprėpusi žvaigždėtą kelią.
–
Mintim einu visais Tavais takais
Bandau suvokti Tavąją esybę.
Kur Tu pirmasis Klarai pasakei,
Kaip žmoguje svarbi Dievo vienybė.
–
Ta jūsų meilė tokia nuostabi,
Išaugusi aukščiau pasaulio rūmų!
Ir suvokimas Dieviškos jėgos,
Kai atsisakoma karališkų karūnų…
–
Jaunuoliai du – Pranciškus ir Klara,
Patyrę dangiškos vilties malonę,
Padėkite ir mums, bent kai kada
Surast teisingą kelią, be dvejonių.
Roma – amžinasis miestas
–
Mums šypsos pavasario saulė.
Ar tai ne vien‘s iš stebuklų?
Įžengiame į amžinąjį miestą,
Kurs kelias vis naujai iš savo kūno.
–
Ten forumai didybę mena
Imperijos Romos galingos.
Kolonos, šventyklos nutilę,
Neroną ir Cezarį mini.
–
Prie pat Koliziejaus griuvėsių
Jaučiu kankinių karštą kraują.
Kiek jo dėl tikėjimo liejo
Tie, kuriuos Dievas tik traukė.
–
Savyje slopindami baimę,
Už Kristaus žodžius jie kovojo,
Prieš žvėris plėšriuosius ir minią,
Kuri vien tik kraujo stokojo.
–
Tuščiagarbė, netikinti liaudis –
Lėbautojai, turčiai, didikai.
Gyvenime troškę tik laimės,
Kuri vienądien juk pranyko…
–
Bijojo išgirst tiesos žodį,
Kurį tąsyk daug kas kalbėjo.
Pažinti, suprast Kristaus brolį
Jų širdys kol kas nenorėjo.
–
Dabar Koliziejuje Kryžius
Mus veda per visą Golgotą,
Kad savo gyvenimo kelią
Galėtume tauriau paaukoti.
Trevi fontanas
–
Tokia vaiski, skaidri versmė
Valiūkiškais purslais aptaško dieną.
Jaučiu ir aš, tartum giesmė,
Įsiveržia į mano sielą.
–
Štai čia, mergaitė paprasta
Ištroškusius karius pagirdo.
O ta srovė skaidri, šventa,
Į Romą plūsteli keliu naudingu.
–
Naujovę šią akveduku
Nutiesęs Augustas Didysis…
Įmesk monetą į Trevi,
Ir vėl į Romą tu sugrįši…
Šv. Jono bazilika. Lateranas
–
Baltas portikas, baltos kolonos,
Ir širdis mano tampa balta.
Įeinu į šventovę pro šone
Sankta Porta, su savo malda.
–
Aš meldžiuos už Tėvynę, už gamtą,
Už namus, už vaikus, už save.
Ir už tai, kad pasaulyj gyventų
Tik ramybė, taika ir darna.
–
Tabernakulis, žėrintis auksu.
Viduje – dar daugiau prabangos.
Nes ten savo buveinę surado
Išganytojas mūsų tautos.
–
Lyg girdžiu: “Štai sūnus tau, Marija.
Jonai, Motina tavo štai ji…“
Ir širdyje vėl mano atgyja
Įvairiausi jausmai padriki.
Sakramento Švenčiausio koplyčioj
Skamba tyliai: “Iš aukšto dangaus…“
Ir itališki skliautai bažnyčios
Siunčia „ auką mieliausio sūnaus…“
–
Baltos arkos ir baltos kolonos,
Ir malda piligrimo šventa.
Pakylėti lig Dieviško sosto,
Mes išeinam su meile tyra.
Šv. Pauliaus bazilika už sienų
–
Prie šventųjų durų sustojam,
Lyg praeitume žemės skaistyklą.
Ir įžengiam pro aukso piliorius
Į nepaprastą Pauliaus šventyklą.
–
Gal ir mes esam kartais kaip Paulius,
Šiandien baramės, pykstame, keršijam.
Bet nušvitus sieloj šventai Dvasiai
Dievo baimė ir meilė telieka.
–
Negaliu dar pilnai susivokti,
Kad prie kapo esu šito vyro,
Kuris visą pasaulį išmokė
Dievo žodžio klausyti iš tyrų.
–
Dar širdis nesuspėjo taip plakti,
Kad galėčiau girdėt iš aukštybių
Skambant Glioria, Credo ir Agnus,
Ir paskęsti maldingoj ramybėj.
–
Alebastrinę šviesą čia žeria
Paslaptingų vitražų eilės.
Centre stovi didingas Paulius,
Kviečia mus prie Dieviškos meilės.
Scala Santa
–
Šventieji laiptai laukia piligrimų,
Kaip kažkada Pilotas laukė Kristaus.
Kiekvieną medžio įspaudą širdim patyrę,
Mes klūpomis į Dievo sostą kylam.
–
Aukštyn aukštyn, apmąstant Kristaus kančią,
Ką Jis, nekaltas, aiškinosi pas Pilotą.
Pajuntam širdyje dvasingą maldą,
Kuria pas Viešpatį mes randame paguodą.
–
Dvi dešimtis ir dar aštuonis kart suklupus,
Pasiekiame šventų Švenčiausiąją koplyčią.
Lietuviškąją malda šnabžda lūpos.
Relikvijas žvilgsniu paliečiam šičia.
–
Ir nešimės į savo gimtą šalį
Tą jausmą, šventais laiptais eitą.
Ir melsime mes Visagalį
Palaimos visą, mums dar skirtą laiką.
Didžioji Šv. Marijos (Snieginės) bazilika
–
Romos saulė ir žiemą ir vasarą
Glosto švelniai visa, kas gyva.
Tai iš kur gi rugpjūtyj gausiai
Ant kalvos baltas sniegas pasnigo?
–
Šios legendos siužetas pradėtas,
Švento Tėvo sapne pamatytas.
Taip įvyko stebuklas žadėtas.
Ten Marijai pastatė bažnyčią.
–
Lietuva juk Marijos žemė.
Šiluvoj, Aušros vartuose būna
Motinėlė. Mūs žingsnius saugo,
Ir užtaria pas savo sūnų
–
Gal dėl to piligrimas lietuvis
Tyliai klaupias prieš šitą altorių,
Kur šventa Marija savo sūnų
Prakartėlėj Betliejaus globojo.
–
Tas mažytis medinis tąšelis
Glaudė ėdžiose Dievišką kūną,
Į Marijos drobinę skarelę,
Suvyniotą Jos Amžiną sūnų.
–
O Marija, išgirsk mūsų maldą,
Duok ramybę mūs varganai šaliai.
Neapleiski mūs sunkią nedalią,
Ir globoki mus likusį kelią.
Šv. Kryžiaus bazilika. Susitaikinimo sakramentas
–
Viešpatie, aš ateinu į Tavo rūmą,
Pajusti meilę savyje ir meilę savo artimo.
Žengiu prie Tavo amžinojo kryžiaus
Ir ašaromis Tavo kančią garbinu.
–
Lenkiuos prieš švento Kryžiaus atplaišėlę.
Širdis kyla aukštyn pilna malonės.
Aš noriu praregėt, išklydusią surasti sielą,
Ir vėl prie Tavo kojų, Dieve, rast pastogę.
–
Nuklystam klystkeliais ir stengiamės iš jų pakilti,
Nes esam meilės sutverti ir jos palaikomi.
Tad Dieve, duok dar kart Tave karštai pamilti,
Ir savo artimui ištiesti broliškąją ranką.
–
Nulenkę galvas meldžiam Tavo atleidimo
Ir degam ryžtu vien daryti gera.
Dar kartą pabandyti rytdienai atgimti,
Ir naują viltį nešt į ateities gyvenimą.
–
Garbė Tau, Jėzau, Betliejaus tvartelyj.
Garbė kančioj, o kenčiantis ant kryžiaus!
Tegul nuo šiolei bus mano gyvenimas
Ne plūduras, o bangos tos, galingosios.
Šv. Petro bazilika
–
Tu pati didžiausia, didingiausia iš visų šventovių,
Dievo garbei paskirta.
Žmogaus rankos kūrė šią ramovę
Savo talento ir meilės amžinos dėka.
–
Čia, prie švento Petro kapo,
To, kurs buvo,Kristau, su Tavim kartu,
Meldžiam auštant rytui, žvaigždei degant,
Būk mums amžinos kelionės mylinčiu draugu.
–
Lai iš mūs krūtinių aimana išsprūsta,
Pilna gailesčio, vilties, rimties didžios.
Tegul Tavo vardą, lyg grabnyčią šventą,
Mūsų širdys visada nešios.
–
Po didžiuliais kupolais bažnyčios
Aidi žingsniai, piligrimiškai šventi.
Klaupiamės prie Lietuvos koplyčios
Aušros vartų, malda nešini.
–
Dieve, Dieve, visą mano kelią
Tu lydėki mylinčia širdim.
Tegul ji, kaip kraujo žaizdras dega
Mano meilėje , širdyj ir atmintyj.
–
Aš skubu prie Tavojo altoriaus
Su viltim užgimusia, neprarasta.
Ir meldžiu Tavęs dangaus malonių,
Mano dangiška paguoda amžina.
–
Štai dabar, prie švento Petro kapo,
Kur nusviro nukankinta jo galva,
Kiek mes dieviškos, šventos palaimos gavom,
Žemės žmonės, piligriminė tauta.