Dalia Tarailienė – Piligrimo kelias


Keli žodžiai Tavo mielam rinkiniui.

Piligrimystė –  tai kelias į gilesnį Dievo pažinimą,

                        tai kelias, vedantis artyn prie Dievo,

                        tai maldinga kelionė per nuostabią žemę,

                        kurioje tokie ryškūs  Dievo meilės pėdsakai,

 o, kelionės pabaigoje laukia Amžinoji Meilės Tėvynė,

mūsų visų  pasiilgęs  mylintis   Dangaus  Tėvas.

Nuoširdžiai, vysk. Eugenijus Bartulis.


Piligrimo kelias

Jau rytą skelbiantis Kalėdų varpas

Man neramiai širdin įsmigo,

Tarytum naują kelią rodantis

Į ateitį, į viltį aidas kilo.

Ir toks troškimas didis radosi,

Pakilt į tolius Dieviškus,

Užmiršus žemės menkas atnašas

Nueiti ten, kur sielos šviesinasi.

Per dulkes, per  upokšnius šniokščiančius,

Per sniegu padengtas kalnynų keteras

Einu, skubu visa širdim ištroškusi,

Surasti savo sielai Dievo kelią.

Ir šioj garbingoj amžių sandūroj,

Kai dangumi praplaukia naujas tūkstantmetis,

Verkiu iš džiaugsmo piligrimo ašaromis,

Ir atsnaujinimo laukiu aš stebuklo.

Iš Lietuvos, per visą kryžių kraštą,

Gavus palaiminimą dūlančio smūtkelio,

Einu tvirtai į piligrimų kelią,

Mintim ir širdimi prie Dieviško vaikelio.


Venecija. Šv.Morkaus bazilika

Begalinė didybė bažnyčios.

Gal niūroka kiek, veikia slaptingai.

Aukso skliautais  nuaidi ramybė,

Ir juntu visur Dievo galybę.

Mes, maži Lietuvos piligrimai,

Prisiglaudę prie mūro piliorių,

Giedam padėkos himną Marijai,

Šv.Morkaus kape mišių auką aukojam.

Jei ranka nepajusi šventumo

Tos akimirkos, buvusios tąsyk,

Širdimi prisiglauski prie kapo,

Ir suprasi, šventasis ką sako.

Vėl nuskamba lietuviškos giesmės

Po šventovės itališkos kupolu.

Kyla sielos į Dievišką atilsį,

„Meldžiame širdimi mes ir lūpom…“

Duok, o Dieve, pajusti malones,

Kurių taip mums dabar visiems reikia,

Kad mylėti galėtume žmones,

Ir suvoktume permainų laiką.


Naktis Asyžiuje

Nakties tyloj, tamsioj dangaus erdvėj,

Mes skubam, susikaupę žemės piligrimai.

Ant aukšto skardžio, mėnesienos šviesoje,

Mes girdime Tave, šventasis iš Asyžiaus.

Jaučiu širdim, visai gal būt, kaip Tu,

Dvelkimą Dievo kiekvienam žiedelyj.

Ir dangišką galybę suprantu,

Akim aprėpusi žvaigždėtą kelią.

Mintim einu visais Tavais  takais

Bandau suvokti Tavąją esybę.

Kur Tu pirmasis Klarai pasakei,

Kaip žmoguje svarbi Dievo vienybė.

Ta  jūsų meilė tokia nuostabi,

Išaugusi aukščiau pasaulio rūmų!

Ir suvokimas Dieviškos jėgos,

Kai atsisakoma karališkų karūnų…

Jaunuoliai du – Pranciškus ir Klara,

Patyrę dangiškos vilties malonę,

Padėkite ir mums, bent kai kada

Surast teisingą kelią, be dvejonių.


Roma – amžinasis miestas

Mums šypsos  pavasario saulė.

Ar tai ne vien‘s iš stebuklų?

Įžengiame į amžinąjį miestą,

Kurs kelias vis naujai iš savo kūno.

Ten forumai didybę mena

Imperijos Romos galingos.

Kolonos, šventyklos nutilę,

Neroną ir Cezarį mini.

Prie pat Koliziejaus griuvėsių

Jaučiu kankinių karštą kraują.

Kiek jo dėl tikėjimo liejo

Tie, kuriuos  Dievas tik traukė.

Savyje slopindami baimę,

Už Kristaus žodžius jie kovojo,

Prieš žvėris plėšriuosius ir minią,

Kuri vien tik kraujo stokojo.

Tuščiagarbė, netikinti liaudis –

Lėbautojai, turčiai, didikai.

Gyvenime troškę tik laimės,

Kuri vienądien juk pranyko…

Bijojo išgirst tiesos žodį,

Kurį tąsyk daug kas kalbėjo.

Pažinti, suprast Kristaus brolį

Jų širdys kol kas nenorėjo.

Dabar Koliziejuje Kryžius

Mus veda per visą Golgotą,

Kad savo gyvenimo kelią

Galėtume tauriau paaukoti.


Trevi fontanas

Tokia vaiski, skaidri versmė

Valiūkiškais purslais aptaško dieną.

Jaučiu ir aš, tartum giesmė,

Įsiveržia į mano sielą.

Štai čia, mergaitė paprasta

Ištroškusius karius pagirdo.

O ta srovė skaidri, šventa,

Į Romą plūsteli keliu naudingu.

Naujovę šią  akveduku

Nutiesęs Augustas Didysis…

Įmesk monetą į Trevi,

Ir vėl į Romą tu sugrįši…


Šv. Jono bazilika. Lateranas

Baltas portikas, baltos kolonos,

Ir širdis mano tampa balta.

Įeinu į šventovę pro šone

Sankta Porta, su savo malda.

Aš meldžiuos už Tėvynę, už gamtą,

Už namus, už vaikus, už save.

Ir už tai, kad pasaulyj gyventų

Tik ramybė, taika ir darna.

Tabernakulis, žėrintis auksu.

Viduje – dar daugiau prabangos.

Nes ten savo buveinę surado

Išganytojas mūsų tautos.

Lyg girdžiu: “Štai sūnus tau, Marija.

Jonai, Motina tavo štai ji…“

Ir širdyje vėl mano atgyja

Įvairiausi jausmai padriki.

Sakramento Švenčiausio koplyčioj

Skamba tyliai: “Iš aukšto dangaus…“

Ir itališki skliautai bažnyčios

Siunčia „ auką mieliausio sūnaus…“

Baltos arkos ir baltos kolonos,

Ir malda piligrimo šventa.

Pakylėti lig Dieviško sosto,

Mes išeinam su meile tyra.


Šv. Pauliaus bazilika už sienų

Prie šventųjų durų sustojam,

Lyg praeitume žemės skaistyklą.

Ir įžengiam pro aukso piliorius

Į nepaprastą Pauliaus šventyklą.

Gal ir mes esam kartais kaip Paulius,

Šiandien baramės, pykstame, keršijam.

Bet nušvitus sieloj šventai Dvasiai

Dievo baimė ir meilė telieka.

Negaliu dar pilnai susivokti,

Kad prie kapo esu šito vyro,

Kuris visą pasaulį išmokė

Dievo žodžio klausyti iš tyrų.

Dar širdis nesuspėjo taip plakti,

Kad galėčiau girdėt iš aukštybių

Skambant Glioria, Credo ir Agnus,

Ir paskęsti maldingoj ramybėj.

Alebastrinę šviesą čia žeria

Paslaptingų vitražų eilės.

Centre stovi didingas Paulius,

Kviečia mus prie Dieviškos meilės.


Scala Santa

Šventieji laiptai laukia piligrimų,

Kaip kažkada Pilotas laukė Kristaus.

Kiekvieną medžio įspaudą širdim patyrę,

Mes klūpomis į Dievo sostą kylam.

Aukštyn aukštyn, apmąstant Kristaus kančią,

Ką Jis, nekaltas, aiškinosi pas Pilotą.

Pajuntam širdyje dvasingą maldą,

Kuria pas Viešpatį mes randame paguodą.

Dvi dešimtis ir dar aštuonis kart suklupus,

Pasiekiame šventų Švenčiausiąją koplyčią.

Lietuviškąją malda šnabžda lūpos.

Relikvijas žvilgsniu paliečiam šičia.

Ir nešimės į savo gimtą šalį

Tą jausmą, šventais laiptais eitą.

Ir melsime mes Visagalį

Palaimos visą, mums dar skirtą laiką.


Didžioji Šv. Marijos (Snieginės) bazilika

Romos saulė ir žiemą ir vasarą

Glosto švelniai visa, kas gyva.

Tai iš kur gi rugpjūtyj gausiai

Ant kalvos baltas sniegas pasnigo?

Šios legendos siužetas pradėtas,

Švento Tėvo sapne pamatytas.

Taip įvyko stebuklas žadėtas.

Ten Marijai pastatė bažnyčią.

Lietuva juk Marijos žemė.

Šiluvoj, Aušros vartuose būna

Motinėlė. Mūs žingsnius saugo,

Ir užtaria pas savo sūnų

Gal dėl to piligrimas lietuvis

Tyliai klaupias prieš šitą altorių,

Kur šventa Marija savo sūnų

Prakartėlėj Betliejaus globojo.

Tas mažytis medinis tąšelis

Glaudė ėdžiose Dievišką kūną,

Į Marijos drobinę skarelę,

Suvyniotą Jos Amžiną sūnų.

O Marija, išgirsk mūsų maldą,

Duok ramybę mūs varganai šaliai.

Neapleiski mūs sunkią nedalią,

Ir globoki mus likusį kelią.


Šv. Kryžiaus bazilika. Susitaikinimo sakramentas

Viešpatie, aš ateinu į Tavo rūmą,

Pajusti meilę savyje ir meilę savo artimo.

Žengiu prie Tavo amžinojo kryžiaus

Ir ašaromis Tavo kančią garbinu.

Lenkiuos prieš švento Kryžiaus atplaišėlę.

Širdis kyla aukštyn pilna malonės.

Aš noriu praregėt, išklydusią surasti sielą,

Ir vėl prie Tavo kojų, Dieve, rast pastogę.

Nuklystam klystkeliais ir stengiamės iš jų pakilti,

Nes esam meilės sutverti ir jos palaikomi.

Tad Dieve, duok dar kart Tave karštai pamilti,

Ir savo artimui ištiesti broliškąją ranką.

Nulenkę galvas meldžiam Tavo atleidimo

Ir degam ryžtu vien daryti gera.

Dar kartą pabandyti rytdienai atgimti,

Ir naują viltį nešt į ateities gyvenimą.

Garbė Tau, Jėzau, Betliejaus tvartelyj.

Garbė kančioj, o kenčiantis ant kryžiaus!

Tegul nuo šiolei bus mano gyvenimas

Ne plūduras, o bangos tos, galingosios.


Šv. Petro bazilika

Tu pati didžiausia, didingiausia iš visų šventovių,

Dievo garbei paskirta.

Žmogaus rankos kūrė šią  ramovę

Savo talento ir meilės amžinos dėka.

Čia, prie švento Petro kapo,

To, kurs buvo,Kristau, su Tavim kartu,

Meldžiam auštant rytui, žvaigždei degant,

Būk mums amžinos kelionės mylinčiu draugu.

Lai iš mūs krūtinių aimana išsprūsta,

Pilna gailesčio, vilties, rimties didžios.

Tegul Tavo vardą, lyg grabnyčią šventą,

Mūsų širdys visada nešios.

Po didžiuliais kupolais bažnyčios

Aidi žingsniai, piligrimiškai šventi.

Klaupiamės prie Lietuvos koplyčios

Aušros vartų, malda nešini.

Dieve, Dieve, visą mano kelią

Tu lydėki mylinčia širdim.

Tegul ji, kaip kraujo žaizdras dega

Mano meilėje , širdyj ir atmintyj.

Aš skubu prie Tavojo altoriaus

Su viltim užgimusia, neprarasta.

Ir meldžiu Tavęs dangaus malonių,

Mano dangiška paguoda amžina.

Štai dabar, prie švento Petro kapo,

Kur nusviro nukankinta jo galva,

Kiek mes dieviškos, šventos palaimos gavom,

Žemės žmonės, piligriminė tauta.

Parašykite komentarą