Dalia Tarailienė – Savos šalies angelas


Savos šalies angelas

Aš negimiau  kariu ar partizanu,

Nemėgstu kraujo, plūstančio net ir iš priešiškų širdžių.

Bet jei Tėvynei išdavystės rytas aušta,

Aš, kaip lietuvė – vilkė, ginti jos einu. 

Nereikia man nei tankų, pistoletų,

Aš moku žodį aštrų kartais pasakyt.

Ir jis į taikinį , kaip strėlė arbaleto

Iššauna. Jų tyla… O aš einu pirmyn. 

Aš stoviu prie tų vyrų, kurie ten kovoja. 

Jiems reikia duonos, kojinių ir šilumos.

O ją aš su  malda ramybei atiduodu, 

Už tuos, kurie mus gina nuo Juodos bėdos. 

O, Dieve, saugok mus nuo šito žodžio  „KARAS“, 

Nuo tų baisybių, jau ne kartą patirtų.

Tik vieno dar prašau, o, Dieve geras,

Būti vieningais broliais bet kuriuo metu… 

Gal nereikės statyt vėl barikadų,

Gal ir laužai degs sausy vien dėl atminties?…

Nors aš gimiau ir ne kariu, ne partizanu,

Bet būsiu visad angelu savos gimtos Šalies…


Žodis – tai galia

Plačiajame tautos lauke keroja medis.

Tai mūsų lietuviškas ŽODIS,

Išdygęs iš mažo , saldaus dėkingumo-

AČIŪ arba PRAŠAU.

Pats vienas dirvoje augęs,

Nelygu, kas sodino.

Tad bus liepa ar ąžuolas…

Bet jo vešliam pavėsy ne tik paukšteliai, 

Bet ir žmonės per visus laikus atilsį rado.

Ir jie patys tą medį mylėjo, žiūrėjo,

Dar visai gležnutį saugojo nuo svetimųjų,

Su  kalaviju ir ugnimi griauti ėjusių.

Šventgirėse po galingu ąžuolu šventą žodį pranašingai tarė, 

O iš jo syvų gyvybingos galios sėmėsi…

O baisioje žodžio sausroje, kai lietuviškai net paukštelis čiulbėt neišdrįso, 

Mūs motinėlės tą žodį slapta iš maldaknygių tiesė,

Apie meilę Tėvynės ir ištikimybę kalbėjo.

Tas šventas lietuviškas ŽODIS –

Tai medis, kurio šakos saugojo daugelį. 

Bet kiek per tuos amžius  nedorėliai jį aplaužė, net kirsti mėgino?

Tai vis svetimieji. Savieji gi, kartais taipogi nesusivokdami tai darė…

Bet šiandien? Kai dirva lyg ir gerai išpurenta,

Čia pat teka šaltinis. Tik laistyk, tik girdyk tą Žodžio medį…

O juk ne vienas ir ne viena, kvailai pasididžiuodami, 

Kapoja nuo pat kamieno didžiąsias šakas…

Paukšteliai, parskridę neberanda savo lizdelio,

Nebegali mažųjų vaikelių lapijoje žalioje auginti. 

Ant stagaro??? – Ne ! Gyvybė  turi vešlioje vietoje tarpti!

Ach tu, didysis, amžinasis Žodžio medi. 

Tai po tavimi mes gimėme, tavo pavėsyje augom.

O ir Amžinąją Ramybę rasime prisiglaudę prie tavo kamieno,

Šaknų galingųjų guolyje…

Kol nors viena tavo šakelė žaliuos, 

Tol žmogus, su pirmu įkvėpimu oro

Gaus tavo šventą palaiminimą –

Gimtąjį  Žodį  – savo amžinumo ir tvirtybės antspaudą!


Nuoskauda

Labai man gaila nuskriausto vaikelio,

Sušąlusio paukštelio, alkanos katės.

Dar skauda širdį ir dėl laužomo medelio,

Prispjauto šulinio ir sutryptos gėlės.

Kalbos išniekinimas, tarsi gatvės mergšės…

Tai kerta man per širdį, kaip kalaviju.

Už ją juk mūsų bočiai galvas guldė.

Jų kaulais galim eiti Sibiro keliu!

Kaimynai vienas kitą engia.

Draugai? Jie liko tik paraštėje.

Tėvai vaikų, vaikai tėvų jau vengia,

Baisu sustot tamsioj pavartėje.

Skaudu žiūrėt į prameluotą šalį,

Į ateities netekusius Tautos vaikus.

Visi dejuoja, kad padaryt nieko negali, 

O vagia, tempia viską tiktai į savus namus.

Labiausiai gaila išduotos Tėvynės,

Tarytum motinos, išstumtos naktį iš trobos,

Ir Lietuvos vaikų, be žemės, darbo, be  gimtos dangaus mėlynės…

Dar gaila sąžinės. Pigiai gan parduotos.

Tiktai negaila tų, kurie suspėjo

Pakeisti kailį triskart per metus,

Kurie labai labai gražiai kalbėjo,

Tik darbus dare visiškai kitus.

Bet dar širdyj viliuos išvysti raitelį ant balno,

Kuris nuvys tuos dievukus nuo lietuviško Olimpo kalno!


Nerimo miražas.

Tas nerimas, kaip nepažįstamasis anapus durų.

Vis brazdinasi, barbena, krebžda,

Tartum brautųsi, o gal prašytų įsileisti?

Bet aš, virpėdama neatveriu jam durų,

Nors daužosi širdis iš įtampos ir baimės.

Tas nerimas, kaip uragano vėjas:

Sukaukia, plyšauja ir drebina aplinkui.

Baisu, kad neįgriūtų, kad neįsiveržtų,

Ir, kad gyvenimo ramaus nesuardytų

Aš sudedu rankas, lyg maldai,

Kaip motulė mokė, žaibui plieskiant.

Ir tariu žodžius: “Apsaugok, Dieve,

Suteik ramybės, ištvermės, jėgų!”

Atsitiesiu aš jau drąsesnė,

Ir nebegirdėt krebždenimo už durų.

Ir nebekaukia kamine šiaurinis vėjas.

Ramiai plazdena žvakė, uždegta ant stalo… 

Nebėr jau neprašyto svečio – nerimo.

Kviečiu draugėn tris savo bičiulius –

Tikėjimą, Viltį ir Meilę pabūti su manim.

Jaučiu, ir vėl gyvenimas sugrįžo!

Parašykite komentarą