Šeima mūsų leksikoje gražus žodis, tad rūpestis šeima yra lyg privalomoji programa visų partijų programose, visų kandidatų į visus postus rašytinėse ir sakytinėse tezėse. Visi rūpinasi, o šeimos kaip byrėjo, taip byra, vaikų kaip mažėjo, taip ir nedaugėja… ir t.t? Pripažinkime, kad su šeimos politika tikrai kažkas ne taip.
Šeimos rėmimo neefektyvumą žino visi. Bet niekas nesiūlo kitaip kaip kažko duoti: duoti pinigų susituokusiems, duoti vaiko pinigų, būsto kreditų, išmokų, nors visi žino, kad ir labai turtingos valstybės nepasižymi nei didesniu gimstamumu, nei stabilesnėmis santuokomis, nei nieku kitu… Kodėl vyriausybės taip daro, nors ir žino, kad viskas vėjais? Dėl trijų priežasčių. Pirma – paklausia tautos, ar nestinga pinigų vaikų auginimui ir gauna aiškų atsaką, kad stinga, stinga to ir ano. Nejau tikisi kitokio atsakymo? Antra – vyriausybė nelabai gali daryti ką kitą savo laisviems piliečiams, tik ką nors duoti, o lengviausiai juk duoti pinigų (jų, tiesa, nedaug, bet visgi…). Juk visokios nuolaidos ir lengvatos, galiausiai, taip pat pinigai. Trečia – niekas geriau nesugalvoja ir nenori sugalvoti. Tad žino, kad pinigų trūksta, jų paberia ir nusiramina, nes padarė viską, ką galėjo.
Visi sako, kad šeima yra visuomenės ląstelė, plytelė, branduolys, pagrindas… savaip bandydami pasakyti, kad be šeimos visuomenės nebus. (Yra tų ląstelių tradicinių ir mutantinių, bet apie tai vėliau.) Jeigu esame sudaryti iš kažkokių paliegusių ląstelių ar kreivų-šleivų plytelių, tai jau… geriau nereikia… Vadinasi, arba mūsų organizmas – mūsų visuomenė – yra nesveika, arba (čia gal kam nuskambės baisiai) ta ląstelė/plytelė nėra jau tokia svarbi, kaip esame įpratę sakyti. Slepiame kažkokią baisią ligą? O gal ir mūsų visuomenė yra sudaryta visai ne iš šeimų, o iš individų, darbo kolektyvų, alaus mėgėjų, sugyventinių ir kitokių ląstelių, kurios išgyvena ir visai neremiamos? Jei jau taip, tai kirba klausimas – ar mums iš tikro reikia tų šeimų? Sociologai, ypač tie, baigę liberalesnius mokslus, teigia, kad šeima nėra žmogaus prigimties dalis. Tai socialinis konstruktas, o jei jau konstruktas – toks lego statinėlis, tai galima jį ir dekonstruoti. Beje, pažingeidavęs, kaip Europos Sąjunga bandys spręsti demografijos darbo jėgos mažėjimo problemas, pamatysi, kad sprendime šeimos nėra – kalbama apie migraciją, kalbama apie gimstamumą, bet, kaip sako planuotojai, gimstamumas visai nebūtinai sietinas su šeima. Būti mama – tai skamba visai ne pagarbiai, skamba naiviai… Vaikas, suprask, nėra šeimos meilės ir džiaugsmo simbolis, jis yra skirtingų lyčių partnerių pastangų produktas. Supraskit visi – liberalai ir krikščionys, dogmatikai ir anarchistai, jei kada šeima ir buvo visuomenės ląstelė, tai šiandien ji tokia nėra. Mes remiame šeimą, tai skamba didingai, bet nelabai pergyvename, kad tas rėmimas nėra efektyvus. Juk be jos visai sėkmingai išgyvename. Šeima – tai tiesiog viena iš gyvenimui skirto laiko panaudojimo formų, veikiau gyvenimo pomėgis nei poreikis.
Girdėjau neseniai vieną garbingą verslininką ir filantropą (su aiškiai pro-krikščioniška leksika) besididžiuojantį tuo, kad vieną dieną savaitėje jis tikrai skiria šeimai. Supratau, kad skiria šeimai taip, kaip kitas gal skiria žvejybai, gėlininkystei, sportui… Gali skirti ir pusantros dienos, gali skirti ir pusę, o gali ir visai neskirti. Dėl to nenumirs. Tai ar jis gyvena šeimoje?
Kaip sakė vienas šventas popiežius, mes norime turėti, bet nesistengiame būti. Mes turime šeimas, bet turime, o ne esame šeimose, kur reikia būti visą laiką, ne dieną per savaitę, būti kaip toje būtinoje terpėje, ką beveiktumėte, dirbate ar pramogaujate, esate šeimoje, be kurios kaip žuvis be vandens…
Kodėl taip atsitiko, kodėl buvimas ir gyvenimas šeimoje pavirto šeimos turėjimu? Specialistai demografai ir sociologai žino kodėl, žino vieną iš tokį pasikeitimą nulėmusių reiškinių, kurį ne dažnai ryžtasi komentuoti, o dažnai nori netgi ignoruoti.
Ne paslaptis, kad XX amžiaus pradžioje prasidėjo gimstamumo bumas. Tuomet mūsų buvo dar mažiau nei 2 milijardai, bet tarpukaryje ir po II pasaulinio žmonijos augimo greitis įgavo gąsdinančias tendencijas. Imta gąsdintis, kad greit ateis laikas, kai imsime kariauti dėl duonos kąsnio ir vandens lašo…
Ir tada įvyko tas kažkas, ko, kaip sakiau, šiandien linkstama neminėti. 1968 metais Homo sapiens populiacijos augimo greitis buvo pasiekęs maksimumą ir tada ėmė tolydžio mažėti. Mažėja jis ir dabar, tą jaučiame kartais labai skausmingai.
Kas gi įvyko tais minėtais metais, nei karas buvo, nei pinigų sumažėjo, nei kosminių katastrofų. Nepamenate?
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje įvyko reiškinys, tuomet vadintas seksualine revoliucija. Ji buvo vienų šlovinama, kitų pašiepiama, trečių ignoruojama, ketvirtų slepiama, penktų…. bet paveikė visus.
Seksualinė revoliucija buvo techniškai ir ideologiškai pribrendusi. Ji išmokė mus sekso technikos, įrodė, kad ne jausmai, o technika gyvenime yra svarbiau. Revoliucija, kaip jai ir dera, vyko su laisvės ir progreso lozungais. Net ir jos didžiausi priešininkai priėmė postrevoliucinę logiką. Buvimas šeimoje buvo paskelbtas nelaisve, ir revoliucija išvadavo mus iš tos nelaisvės. Sakoma, kad išvadavo visų pirma moteris.
Viso pasaulio demografijos žinynai skelbia, kad žmonės tapo labiau išsilavinę, protingesni, savarankiškesni (ir dar labai daug ko geresni), ir tas gerumas yra proporcingas gimstamumo mažėjimui bei šeimų griuvimo mastams. Gimstamumo mažėjimas Afrikoje, kur revoliucija dėl suprantamų priežasčių atėjo vėliau, neįtikėtinai garsiai siejamas su visuomenės pažanga. Visi, kurie verkšlenate dėl mažo gimstamumo ar gausių skyrybų, nurimkite. Tai yra progreso dalis!
Bet kuris seksualinės revoliucijos komentaras patvirtins, kad visas šeimos negandas ir grėsmes ji pavertė gyvenimo norma. Tai, neabejotinai, skaudu tiems, kurie sako, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Visi ją puolantys virusai – skyrybos, gyvenimas nesusituokus, nesantuokiniai ryšiai, negimusių žudymas ir t.t., tapo jei jau neįteisinti tai bent moraliai pateisinami. Įstatymų leidėjai rado palankią dirvą populiarumui – pasiūlyti kuo lengviau ir paprasčiau išsivaduoti iš „viduramžių“. Dabartiniai feminizmai, genderizmai, vienalytės santuokos ir kitos visuomenės ląstelių mutacijos yra tos revoliucijos sukurtos kultūros dekadansas. Tad daugelis priima kaip kultūros realiją, nors ne visiems ir ne visada dekadansas būdavo prie širdies.
Bet tai ne pati svarbiausia revoliucijos pasekmė. Yra kur kas svarbesnė. Įtikino, kad šeima yra ne kokia nors nenuginčyjama žmogaus prigimties dalis, o paprastas kažkada žmogaus sugalvotas socialinis konstruktas, tiesiog tradicija. Tad jei šiandien remiate šeimą, tai remiate ne ląstelę, o tradiciją. Kaip kokį liaudies šokių ratelį. Pasižiūrėkite į save savikritiškai ir suprasite, jog jei kas paklaustų, be ko gyvenime niekaip negalėsite išsiversti, šeimos gal ir nepaminėsite. Be šeimos galima išsiversti. Šeima tapo viena iš gyvenimo formų, kuria galima naudotis, bet galima ir nesinaudoti. Šeimą galima turėti, jai skirti mažiau ar daugiau dėmesio, su šeima galima šeštadieniais paiškylauti dviračiais, ir panašiai. O prireikus, šeima galime vadinti ir tai, ko prieš revoliuciją būtų nedrįsę net drąsiausi seksualinės laisvės šaukliai.
Politikams šeima iš gyvenimo normos tapo viena iš socialinių problemų. O problemas reikia spręsti. Tad ir sprendžia. Būsto kreditais ar vaiko pinigais… Pinigai, būstas, išmokos gerina gyvenimo ir komfortą (tame tarpe ir šeimų turėtojams), net niekaip nesprendžia tų klausimų, kuriuos lyg ir turėtų spręsti. Daug kalbame apie vaiko gerovę, bet nepasakome, kad šeima yra būtina tos gerovės dalis, kad mama ir tėtis, broliai ir sesės, o ne vaiko pinigai, ne mamadieniai, „vežančios“ tėvystės ar galimybė samdyti močiutes, yra gerovės pagrindas. Nepasakome, nes taip ir nemanome. Tačiau gerai suprantame, kad jokie pinigai negelbės, jei nemokėsime būti, ir nieko labai daug nereiks, jei namai bus ne miegamasis ir poilsinė po darbų, o tikro buvimo vieta, ne tik fizinio, kur kas didesnio buvimo.
Sutinku, kad pandemija yra fizinis blogis. Tačiau žvelgiant į šeimos problematiką, vadinamasis darbas iš namų yra gera praktika. Ne vieną iš mūsų ji priverčia suvokti, kuo skiriasi tas turėti ir būti ir iš filosofijos kažkiek laiko skirti šeimai pereiti prie gyvenimo tiesiog šeimoje. Suprantama, kad kenčia tie, kuriems sunku turėti namuose ir šeimą, ir darbo vietą, bet tai savotiškas mokestis už tą seksualinės revoliucijos produktą – šeimos, kaip pomėgio ar laisvalaikio praleidimo formos, turėjimą.
Paskutinis, ir labai svarbus klausimas – kas gi mūsų laukia? Visiškas šeimos atsisakymas ar grįžimas prie tos tradicija tapusios gyvenimo būtinybės.
Šeimos, kaip teisingo gyvenimo, puoselėtojams turiu dvi geras naujienas.
Pirma – žmogiškoji prigimtis. Nepaisant visų objektyvių ir subjektyvių šeimą griaunančių jėgų, ji neišnyko. Pasirodo net viltingi jos renesanso daigai, o įstatymų leidėjai, nors ir nedrąsiai, nors tik atskirose šalyse ima vėl ginti šeimą kaip žmogiškos prigimties dalį. Prigimties negalima sunaikinti nesunaikinus paties žmogaus.
Antra – istorinė patirtis. Socialinių procesų tyrėjai sako, kad tokie reiškiniai kaip socialinės revoliucijos gyvuoja 2-3 generacijų laiką – apie 60-70 metų. Panašu, kad jei dabar išgyvename seksualinės revoliucijos pasekmių dekadansą, jo pabaigą galima planuoti po 10-20 metų.
Ar tai bus grįžimas ar nauja kokybė? Greičiausiai kažkas naujo su gerų senų dalykų prisiminimais. Kai šeima taps būviu, nereikės nieko ramstyti.
Šiandien žmonės mėgsta viską skaičiuoti. Ir tegu. Bet, sakoma, ir skrupulingas buhalteris gali vesti iš meilės. Vienas jaunas (ir, regis, labai racionalus) finansininkas pakuždėjo, kad išauginus gerais žmonėmis kokius tris mylinčius vaikus, nelabai rūpės, kokios pakopos pensiją turėsi, ir net nereiks rūpintis, kas tas anuitetas. O sakote, geras žmogus – ne profesija. Klystate.