Kultūros ir politikos istorija bando įrodyti, kad visų valdovų svajonė yra pasiekti tokią būseną, kada valdomiems galima būtų siūlyti „duoną ir žaidimus“, o ne reikalauti kokios nors prievolės. Tad ir visų civilizacijų tikslas yra ne kas nors kitą, o galimybė „gyventi ilgai ir laimingai“. Įdomiausia tai, kad matydami valdžioje tipingus kaligulas, narcizus ir kitokius lėbautojus žmonės dažniausiai jų nesmerkia – jais žavisi. O iš valdžios jai reikia ne moralės pavyzdžio, o veikiau, tvarkos, leidžiančios susirinkti ir savo trupinius nuo hedonistinio valdžios stalo.
Ta pati istorinė patirtis rodo ir hedonizmo pražūtingumą. Civilizacija yra stipri ir atspari tol, kol jos nedemoralizuoja geras valdovo ketinimas lengvinti gyvenimą socialinėmis garantijomis ir kitomis civilizacijos teikiamomis lengvatomis. Taip būta beveik kiekvienoje klestinčioje civilizacijoje, kuri, pradėjusi gėrėtis savo pranašumais, ima „dinozaurėti“. Perėjusi į vadinamą kokybinį tobulėjimą ji atsiriboja nuo „barbariško pasaulio“ ir šlovina save, mėgaujasi galimybe nedirbti ir nekovoti. Ne karai su kaimynais ar pralaimėjimai yra civilizacijos žlugimo priežastys. Jie veikiau viso to padarinys. Civilizacija, nutarusi gyventi ilgai ir laimingai, degraduoja iš vidaus, o degradacija, pasidariusi matoma, galiausiai sugundo kaimynus atakuoti iki tol buvusias stiprias ir neįveikiamas šalis. Taigi, hedonizmas – ne šiaip sau malonumas – tai politinė civilizacijos liga.
Dabartinė hedonizmo banga Europoje išties sietina su Europos integracijos procesu. Europos integracija sukūrė hedonistinę bendruomenę įrodžiusi, kad idealai yra taikus, patogus saugus gyvenimas, o ne kokių nors idealų gynimas. Tad ir vokiečiai su prancūzais buvo sutaikyti, siūlant turgų vietoje istorinės tiesos paieškų.
Verta padiskutuoti ir apie tai, kas buvo ta jėga, sužlugdžiusi sovietinę sistemą. Aišku, kad mums rodėsi, jog pagrindinis kelio ženklas yra laisvė, o visa, kas iš jos kyla turi būti gerai arba labai gerai. Šiandien vis daugiau žmonių sako, kad noras versti diktatorius buvo kur kas labiau banalus – tiesiog norėjosi gyventi lengviau ir turtingiau. Vidurio europiečiai, tokie kaip mes, spektakuliariai kovoję su režimais, neretai savo pačių iniciatyva tapo pragmatikais, pragmatikais pačia negražiausia forma. Tikrai ne visi, bet pakankamai daug, kad patriotizmą ir žmogaus teisių gynimą vadintų idiotizmu… O kaip gi kitaip, kad net ir vadinamasis pragyvenimo lygis ar žmogiškos raidos indeksas dažniausiai matuojamas pagal tai, kiek žmogus turi pinigų ir kaip komfortabiliai gali leisti sau gyventi kasdienį gyvenimą.
Prieš tris dešimtmečius, kai mūsų šalis atkūrė nepriklausomybę, į valstybės būties klausimą žmonės atsakinėdavo gana politiškai ir nevienadieniškai. Į klausimą, ko Lietuvos valstybei reikia iki pilnos laimės, absoliuti dauguma sakydavo, kad reikia saugumo per narystę NATO, gerovės per narystę Europos sąjungoje, reikia pastatyti sieną su Rusija ir nugriauti sieną su Lenkija. Tad visas vaizdelis buvo gana aiškus. Šiandien atsakymas į klausimą labai nekonkretus, bet subendrintai skambėtų taip – mūsų šaliai reikia gyventi ilgai ir laimingai, o kitais žodžiais tariant reikia daugiau duonos ir pramogų, kitaip kalbant – hedonizmo. Dar prieš atkuriant Lietuvos valstybę kalbėta, kad greit gyvensime „kaip Švedijoje“. Aišku, gyvenimą kaip Švedijoje visuomenė suvokia veikiau kaip ramų ir turtingą, mažai atsakingą gyvenimą, bet ne gyvenimą be korupcijos ar laikantis įstatymų.
Jau pradėta kalbėti apie būsimus prezidento rinkimus. Politikos apžvalgininkai įsitikinę, kad geriausia bus vėl pasiūlyti lietuviams kokią nors pigią hedonistinę piliulę – kaip gauti daugiau, smagiau, minkščiau ir šilčiau nieko nedarant, tik balsuojant už tą ar kitą kandidatą. Kandidatai gi (neva) orientuojasi ne į kokius nors vertybinius siūlymus, o į „naujus žmones“, „rinkėjų segmento“ perėmimą ar panašiai. Vis žinome, kad geriausia, lengviausia net būtų galvoti, kaip užsidirbti daugiau, o ne gauti saldainiuką, tačiau panašu, kad ir vėl susigundysime tik saldainiuku iš pageidavimų koncertuose skambančio repertuaro. Tokia pozicija iš dalies naudinga visiems. Organizuoti smagų koncertą ir „gerumo akciją“ lengviau nei pasiekti, kad gerumo akcijų nereikėtų.
