Egidijus Vareikis. Meditacijos apie didžiąją Lietuvą. Europos civilizacijos laidotuvės ir prisikėlimas. I dalis

Diskusijų apie Europos dabarties nesusipratimus ir šviesią ar ne visai šviesią ateitį, metu formuojasi dvi stovyklos – pesimistų, kalbančių, kad ES ir visos europietiškos gerovės pabaiga yra tik laiko klausimas, ir optimistų, tvirtinančių, kad taip gerai kaip yra, niekad nebuvo. Ir bus dar geriau.
 
Mes esame europiečiai. Nebejoju… Ir dar esame demokratijos puoselėtojai.
 
Šiuolaikinė demokratija su visomis žmogaus teisėmis nėra jau toks daugelį šimtmečių gyvuojantis reiškinys. Pasaulio Tvarkos dalimi ji iš esmės tapo po Antrojo Pasaulinio karo. Demokratijos aksioma teigia, kad žmogus yra protingas, atsakingas ir žino, ko nori. Mūsų planetoje gyvena jau septyni su puse milijardo protingų būtybių. Nepaisant įspūdingo pasaulinio proto, dauguma skundžiasi, kad gyvenimas pradeda priminti sunkiai valdomą balaganą, kuriame jau nebesusigaudome, kas už ką atsakingas, kas dėl ko kaltas.
 
Šviesios atminties politikos guru Zbigniewo Brzezinskio pranašystė apie vadinamą „nevaldomą pasaulį“, pildosi. Vis dažniau kalbama apie demokratijos laidotuves – „post-demokratiją“, globalią anarchiją ir pan. Gal teisus buvo Platonas, pranašavęs, kad demokratiją turi pakeisti… tironija.
 
Net ir įtikėję demokratijos neklystamumu turi pripažinti, kad rimtų problemų esama. Pastaraisiais metais didieji politikos vadovai, o ir žiniasklaida iš paskos sušunka: „ne tuos išsirinko…“? Laimi kažkokia „nesisteminė politika“ – „piratų“, neonacių ir „alternatyvų“ partijos, asmenybės, kurių „klasikiniai“ politologai iš viso netrauktų į kandidatų sąrašą. Politologams ir kitiems „aiškintojams“ galima atsakyti visai paprastai. Nesisteminės politikos nėra, tik jūs dar nesuprantate, kad sistema, kurios mokėtės ir kuri vis dar aprašinėjama vadovėliuose, pasitraukė. Atėjo nauja sistema, ir jūsų priedermė ne kaltinti istorinius faktus ar kvailinti rinkėjus, o tą sistemą suprasti.
 
Nauja politinė logika, kurios genezę stebime šiandien, kuriama jau nebe ekonominės gerovės ir ne dogmatiškai suvoktų žmogaus teisių pagrindu. Visuomenė (ar taip vadinami rinkėjai) jau suvokė, kad pagrindinės pasaulio problemos yra ne finansinės ir ne kokios nors teisinės. Jos yra moralinės, o tos moralės politikos grimasos yra visuomenės pavydas, neapykanta, panieka ir abejingumas… Internetas, turėjęs padaryti visus draugais, padarė mums pilnus įtarimų ir nepasitikėjimo. Tai ką politologai vis dar vadina atsitiktiniais protesto balsais, nepavaldžiais XX amžiaus politikos logikai, yra naujos politikos realybė, su kuria, dar kartą-kitą pasikeikus, reikės gyventi.
 
Tebesitęsianti diskusija apie tai, kodėl britų rinkėjai pasirinko Brexitą iš tiesų galėtų pasibaigti. Tai nebuvo nei finansiškai, nei geopolitiškai pamatuotas sprendimas. Tai buvo nesisteminis maištas prieš ES sistemą. Labai panašu kad maištininkai siekė pagąsdinti ir pajuokauti, tačiau dabar yra priversti srėbti prisivirtą košę. Visiems aišku, kad Brexitas nesisteminis. Ir jį sunku bus sureguliuoti ES sistemoje įprastomis derybomis.
 
Europiečiai gali parašyti gerus raportus su rekomendacijomis, kaip reiktų pertvarkyti nedemokratines šalis, kaip turi elgtis abchazai ar tibetiečiai. Tačiau kaip turėtų tvarkytis demokratinė Ispaniją ir kaip turi elgtis katalonai Europos Sąjunga nežino. Tai dar vienas „nesisteminis“ atvejis.
 
Nesisteminė politika byloja: Europai laikas baigti su iliuzijomis, kad politiką galima pakeisti prekybiniais sandoriais, kad Komisijos narius ir užsienio politikos vadovus galima parinkinėti ne pagal kompetenciją, o pagal lytinius, partinius ir tautinius kriterijus. XXI amžius – tai nebe pragmatiško gyvenimo ir kvotų sistemos, o politinių iliuzijų amžius.
 
Pageidavimų koncertuose sveikinami giminaičiai, ar prašome duoti populiarų žavų kultūrinį produktą. Pageidavimų koncerto programa jau pagal apibrėžimą yra … hedonistinė. Visiška netiesa, kad hedonizmas yra kažkas šiuolaikiško ir kad tai dabartinės blogosios Europos produktas. Jo genezės reikia ieškoti tiek, kiek siekia rašytinė istorija ar tikėjimo tiesa. Idėja, kad didžiausia žmogiško gyvenimo laimė yra malonumas sena kaip ir pati žmogiška būtybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.