Egidijus Vareikis. Meditacijos apie didžiąją Lietuva: bus karas

Istorikai sako, kad 1146 metai tuometiniai Europos šalių valdovai nutarė uždrausti vieną iš baisiausių tuo metu ginklų – arbaletą. Tai buvo viena iš atsimenamų ginklų kontrolės sutarčių, turėjusių apsaugoti tuometinį pasaulį nuo karų. Juk karai – tai blogis, kurio neturi likti. Tikrai taip.

Priminsiu, kad pirmieji bandymai sutarti dėl ginklų kontrolės, kariavimo tvarkos, belaisvių ir civilių traktavimo, buvo dar antikos laikais. Viduramžiais Katalikų Bažnyčia ne kartą dėjo pastangas Bažnyčios vardu riboti ginklų naudojimą ir karų trukmę. 990 metais paskelbta Dievo Taika turėjo saugoti Bažnyčios nuosavybę, nekariaujančius civilius ir žemės ūkio struktūras. Praėjo  tūkstantis metų. Uždraudėme daug ginklų, įskaitant branduolinį, pasirašėme daug daug sutarčių kurios sakė: „niekada daugiau“. Ir ką?

Kariaujame.

Trisdešimties metų karo  (1618–1648) metu plintant šaunamiesiems ginklams ir daugėjant tiesiog plėšikaujančių ginkluotų žmonių, atsirado pastangų teisiškai atskirti reguliariąsias kariuomenes ir nelegalius dalinius, saugoti civilius, sužeistuosius, t.y. apibrėžti bendras karo taisykles.  XVIII a. Jean Jacques Rousseau jo pasekėjai kėlė visiško karo uždraudimo idėjas ir pan. Atsirado įvairių pacifistinių judėjimų, vienų, nukreiptų prieš karo, kaip politikos dalies idėją, kitų – kovojančių už ginklų, kaip karo, kaltininkų uždraudimą.

Kariaujame.

1928 metais JAV ir Prancūzija inicijavo vadinamąjį Kellogg-Briand paktą, draudžiantį karą kaip užsienio politikos instrumentą. Kaip tapo aišku, šis dokumentas didelio politinio efekto neturėjo. 1932 metais Tautų Lyga surengė Ženevos nusiginklavimo konferenciją, siekusią sumažinti puolamosios ginkluotės kiekį.

Neužilgo prasidėjo didžiausias karas žmonijos istorijoje.

Klysta taikos šalininkai, manantys, kad karo nebus, pašalinus ginklus. Šioje vietoje ne pro šalį prisiminti frazę si vis pacem, para bellum, praktiškai reiškiančią, kad priešas vengia pulti stiprų ir gintis pasiruošusį oponentą, o puola silpną, t.y. nepasiruošusį gintis. Kitais žodžiais tariant, reikia būti pasiruošus amžinam karui, siekiant amžinos taikos. Ne kas kitas, o imperatorius Napoleonas cituotą lotyniškąją frazę išvertė kitaip:  si vis bellum para pacem, kas reikštų, jei nori karo, kovok už taiką. Kitaip kalbant, ragink kitus karui nesiruošti, tada laimėsi, o jei pats būsi karui nepasiruošęs, tada kaip mat jį gausi. Nenuostabu, kad visi imperialistai mėgo būti taikos balandėliais.

Kadangi užsiimu mokslu, kuris vadinasi ateities studijos (Future studies), manęs klausia, tai kas bus dar mums tame XXI amžiuje? Kad karas bus, tai tikrai žinau. Ir žinau, kad bus toks, kokio mažiausiai tikimės. Tad… para bellum – ruoškis karui. Lietuvai teks kariauti. Ir gana greitai. Bet apie tai kitame skyrelyje. Gana greitai.

1 comment

  1. Lietuvis Gediminas

    kad Lietuvai teks kariautei tai tikra tiesa ir Man taip pasisapnavo…..sapnai pildosi..
    tik tu kariunu bus labai kukliai, nes didieji patriotai ir strategai bus isvyke ir stengsis padeti ir patarti is uzjuros…ir istorijoj mes busime pamineti kaip tie kure visalaik sauke, mus puola ir tyliai voge Europos pinigine parama…pamineti kaip Ukrainos , Gruzijos , Baltarusijos taikos ir demokratijos kurstytojai ir konsultantai orinei, apsimetelei…..galutiniam rezultate Mus pamines kaip tikrus politikos neismanelius ir europiniu bei savo biudzeto vagiu valstybes avinus,,runkelius,, …Sventos Mryjos Zemej jau 30 m liudna ir kuo toliau tuo liudniau…pilnas nudvasejimas, sumaterjalejimas ir zombizmas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.