Egidijus Vareikis. Slaptasis seksualinės revoliucijos žavesys

Visi šio teksto personažai yra išgalvoti. Jeigu tai, kas šiame tekste yra aprašyta yra jūsų gyvenimo dalis, tai yra tik sutapimas. Juk gyvenimas dažnai yra išsipildymas tokio keisto, bet visiems gerai žinomo noro – būti pasaulyje ilgai ir laimingai, dažniausiai tiesiog suvokiant jį kaip pasivaikščiojimą pramogų parke.

Tyrinėdamas globalias demografijos problemas, aptikau įdomų grafiką – gimstamumo kitimo kreivę. Santykinis gimstamumas (t. y. vaikų skaičius statistinei moteriai) per pastaruosius šimtmečius pasaulyje didėjo, o XX amžiuje ėmė augti tiesiog eksponentiškai. Vieni kitus pradėjome gąsdinti demografiniais sprogimais, Homo sapiens „perprodukcija“, sukelsiančia karus dėl maisto ir vandens, bei kitais baisiais dalykais. Bet nieko tokio neįvyko. Santykinio gimstamumo maksimumas buvo pasiektas 1968 metais ir nutiko taip, kad kreivė ėmė greitai kristi žemyn. Ji krenta iki šiol.

Kas gi atsitiko ano amžiaus septintajame dešimtmetyje? Nebuvo nei karo, nei kokio Žemės susidūrimo su kometa. Nebuvo pandemijos, pakirtusios žmogaus lytinę potenciją. Įvyko „tik“ vadinamoji seksualinė revoliucija, iš esmės pakeitusi mūsų pažiūras. Gyvenimo būdas, kuriame keturi dalykai – meilė, seksas, šeima ir vaikai – buvo griežtai susieti, ir paprastai neegzistuojantys vienas be kito, buvo pavadinti visuomenės sąstingiu, vergove, anachronizmu… Žmoniją reikėjo nuo viso to išvaduoti.

Pradžioje buvo žodis. Akceleracija. Šiandien tas žodis jau beveik pamirštas, bet anų laikų jaunimui buvo labai reikšmingas. Dabartinė koronaviruso rizikos karta yra akcelerantų karta, kuriai buvo aiškinama, kad fiziškai jaunimas subręsta kur kas anksčiau nei tėvai, ir dar būdami nepilnamečiai, jaunuoliai nori sekso bei kitų suaugusiems skirtų dalykų, nors šeimai kurti ir vaikams auginti dar ne laikas. Akcelerantai tapo, neva, savo fiziologijos kankiniais. Nenorintys kankintis ilgai, tuokdavosi vos peržengę 18 metų ribą; universitetai turėjo šeimyninius bendrabučius ir kitas šiandien sunkiai įsivaizduojamas įstaigas.

„Išeitis” atsirado bendromis technologų, biologų ir ideologų pastangomis. Jaunimo gyvenimą palengvinti, pasirodė, galima visų pirma keičiant pažiūras. Imti ir atskirti minėtus keturis dalykus! Meilė kažkokia forma atsiras visada. Jei norisi sekso, tebus seksas, techninės galimybės (kontracepcija) juk leidžia seksą padaryti visai nuo šeimos ir vaikų nepriklausoma veikla. Šeimos santykių formalizavimas (vadinamas vestuvėmis) ir vaikai gali palaukti, juolab, kad reikia mokytis, užsidirbti pinigų ateičiai, senatvei, jų laikas ateis, išsprendus visas likusias būties problemas…

Dabar aišku, kodėl nuotakos pastebimai „sensta“ ir kodėl mažėja gimstamumas. Nėra kada, nespėjame su vestuvėmis, o vaikais – lengviau be jų ir „susimetus“.

Revoliucija, kaip sakiau, išvaduoja. Nuo pareigos šeimai ji ypač išvadavo moteris, įtikinusi jas, kad ligšiolinė su šeima siejama moters gyvenimo misija yra vergovė ir net liga. Laisvė – super! Skyrybos, kažkada laikytos biografijos gėda, tapo pirmine žmogaus teise, net teigiamu laisvos valios simboliu.

Manoma, kad vaikas – tai ne gyvenimo būtinybė ar prestižas, tai brangiai kainuojantis malonumas ir nemenka problema… Tuometinis „išlaisvinimas“ ir šiandien yra tiražuojamas kaip didis gėris. Jungtinių Tautų ar Europos Sąjungos dokumentai liejasi liaupsėmis apie tai, kaip žingsnis po žingsnio moterys pabėga iš šeimos vergystės, kaip jos gali savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą.

Didžiausias moters interesas dabar – tapti nepriklausoma vadinamos darbo rinkos dalyve. Nieko nuostabaus, kad moterims motinystė yra tartum vaikinams tarnyba buvusioje sovietinėje kariuomenėje – keli metai išbraukti iš biografijos. Pasižiūrėkite į Lietuvos įstatymus – nėštumas ir motinystė yra traktuojami kaip susirgimai, kaip darbingumo netekimas.

Nieko nuostabaus, kad išlaisvinta nuo misijos šeimoje ir savarankiškai pardavinėjanti save darbo prekyvietėje moteris nesijaučia pakankamai komfortabiliai. Revoliucija sako jai, kas dėl to kaltas, ir ji tuo tiki. Kalti vyrai, jie sukūrė šį neteisybių pilną pasaulį. Aršus lyčių karas tęsiasi, o šiandien įgauna jau ir karo taisyklėmis nebeapibūdinamas formas.

Šventasis Raštas kviečia vyrus besąlygiškai mylėti savo žmonas, o moteris – klausyti savo vyrų. Kai šitą pasakau viešai, visada net ir labai krikščioniškomis save laikančiose auditorijose nuvilnija nepasitenkinimo banga.

Pasak revoliucijos, vyrai – priešai, gyvenimas gi tvirtina, kad vyrai – geriausi moters draugai… Be ironijos. Feminizmas, vaduodamas moteris, iš tikro „išvadavo“ vyrus ir gerokai demoralizavo juos. Jokios atsakomybės už šeimą ir moterį.

Feminizuotos moterys tikrais vyrais netapo, o moteriškas savybes prarado. Savarankiškumas ir nepriklausomybė – taip geidžiamos ir išsvajotos vertybės realiam laike virsta vienatve ir izoliacija. Meilę vaikams pakeitusi meilė biurui ir kompiuteriui atnešė totalų nusivylimą. Net ir neypatingai to širdyje norėdamos, jos kaunasi už vietas po saule, nes kitaip gali likti nesuprastos ir neįvertintos, užsikrovę pareigą ne tik likti gražiomis ir patraukliomis, bet dirbti šeimos biudžetui. Motinystė šiame procese tapo išties akmeniu prie kojos…

Atrodytų, galima gyventi harmoningame pasaulyje – protingi drąsūs ir atsakingi diplomuoti vyrai be jokiu išlygų myli gražias moteris, kurios neturi rūpintis kaip uždirbti ar užsidirbti savo pragyvenimui, gali ramiai daryti karjerą ar auginti vaikus, kurti meną, grožį ir grožiu gelbėti pasaulį, na o dirbti tiek, kad neatrodytų pavargę ir beviltiškai nuskriaustos… Bet ar jos norės tokiame „vergovės“ pasaulyje gyventi?

Galiausiai – dekadansas. Visa, kas žymima raidėmis LGBT, ir dėl to „kaunamės“, yra to dekadanso visuma, ir, kaip beliūdėtume, dar vienas „išvadavimas“. Šį sykį išvadavimas nuo savo paties prigimties…

Kada tai pasibaigs? Kai išaugs karta, kuriai akcelerantų kartos revoliucijos žavesys taps kvaila seniena, kai žmonės ims vaduotis nuo revoliucijos pasekmių vergovės, kai norės mylėti, draugauti, tuoktis, pasitikėti ir žavėtis vieni kitais.

Nemanykite, kad taip jau niekada nebus. Ateities studijų specialistai pastebi, kad tokio tipo reiškiniai, kaip ta revoliucija, trunka apie 70 metų. Tad permainos ateis po kokių 15-20 metų. Bet apie tai gal kada kitame tekste.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.