Lietuva į Covid 19 pandemiją sureagavo labai operatyviai, aplenkdama ir kai kurias ES valstybes, ir tuo labiau pačios ES vieningus sprendimus. Nėra jokių abejonių, kad beveik 10 porc. BVPsiekiantisparamos paketas yra būtinas ir teisingas žingsnis gelbstint šalies ekonomiką nuo kracho. Tačiau įdėmiau pasižvalgius po daugybės konkrečių programų užkaborius, atsiranda abejonių ar tikrai organizatoriai viską numatė, kad pagalba būtų suteikta laiku ir be nereikalingų kliuvinių. Pirmiausia peržvelkime pagrindines pagalbos kryptis: 1) užtikrinti efektyvią visuomenės sveikatos apsaugą, 2) padėti išsaugoti darbo vietas ir gyventojų pajamas, 3) padėti verslui išsaugoti likvidumą, 4) skatinti ekonomiką, 5) užtikrinti valstybės iždo likvidumą.
Mes nesiimsime plačiau analizuoti pirmų dviejų paketų ir apsistosime prie likusių, nes būtent juos sudarančios priemonės kelia kai kurių abejonių tiek dėl jų esmės, tiek ir dėl jų vykdytojų. Štai trečiojoje ir ketvirtojoje priemonėje pagrindinis valstybės garantijų teikėjas bei palūkanų dengėjas SVV įmonėms yra INVEGA, kuri iš viso disponuos beveik 1,3 mlrd. Eurų valstybės lėšų. Sunku patikėti, kad kitose šalyse jau kartą išskirtiniu finansiniu neraštingumu pasižymėjusi organizacija gautų tokią teisę. Reikalas tas, kad INVEGA 2010 m. buvo didžiausias garsiųjų Snoro sertifikatų pirkėjas, nesugebėjęs susigaudyti, kad iš esmės tai buvo beverčiai popieriai, ir jiems per 7 transakcijas iššvaistęs beveik 10 mln. eurų valstybės lėšų, nepaisant daugkartinių Lietuvos banko perspėjimų dėl itin rizikingos Snoro veiklos. Tai buvo seniai, tiesa, bet ar girdėjome dėl to apie kokį nors tyrimą ir atsakomybę? Manau, tai retorinis klausimas.
Pagrindiniai INVEGOS partneriai numatytoms paramos priemonėms vykdyti – bankai, kurie, be abejo, nepraleis progos šį bei tą užsidirbti. Tačiau stebina tai, kad tarp šių bankų matome ir Šiaulių banką, kuris visai neseniai buvo nubaustas beveik milijono eurų bauda už grubų pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimą, tiksliau, praktiškai, jų nebuvimą. Turint galvoje, kad viešuosiuose pirkimuose dalyviai be gailesčio išmetami ir už visai nereikšmingas smulkmenas, Šiaulių banko dalyvavimas paramos procese primena lapės skyrimą vištų prižiūrėtoja.
Iš ketvirtos priemonės itin rimtai ir paslaptingai atrodo Pagalbos verslui fondas – Covid – 19. Kadangi tai daugiau į stambų verslą orientuota priemonė, pirmiausia stebina jo labai maža apimtis – 100 mln. eurų. Vis dėlto, numatyta galimybė gauti valstybės paskolas, taigi lėšų, reikalui esant, matyt, atsirastų. Tačiau daugiau klausimų sukelia galimybė pirkti stambių įmonių akcijas. Mes nežinome, kokiomis sąlygomis ir už kokias kainas tai bus vykdoma, ko gero, to nežino ir patys fondo atstovai, tačiau kur kas įdomesnis klausimas, – o kas bus po to, kai ekonomika vėl atsistos ant kojų. Ar valstybė pasiliks tas akcijas, iš dalies suvalstybindama stambųjį verslą ir įvarydama siaubą liberalams, ar ji tas akcijas parduos? Jei taip, tai kokiomis sąlygomis? Gal vėl prireiks naujos privatizavimo institucijos? Apie tai nebūtų laiko galvoti, kai pvz., Avulis, Dargis ar Sutkus pradėtų reikšti pretenzijas, kad jų verslas nacionalizuojamas.
Na ir pabaigai labai viltingai atrodanti galimybė užtvindyti rinką pigiomis paskolomis, atlaisvinus bankams riziką ribojančius normatyvus. Tikimasi, kad taip bankai pasiūlys verslui net 2,5 mlrd. naujų pigių paskolų. Nenoriu būti blogu pranašu, bet kaip pasakytų romėnai – sancta simplicitas – šventas naivumas. Pagalvokime, bankai pasinaudodami „laisve“, dalina paskolas į kairę ir į dešinę, dalis tų paskolų neišvengiamai tampa neveiksniomis, kapitalas ir likvidumas važiuoja žemyn. Gerai, likvidumo paskolas suteiks Lietuvos bankas, kapitalo pakankamumo varžtai atleisti. Bet kas bus po to? Nebegrįš atgal senasis griežtas reguliavimas? Akivaizdu, kad grįš nes priešingu atveju lauktų bankų krizė, neblogesnė negu 2008 – 2009 m. O ką tada darys bankai? Kaip jie atstatys kapitalą, likvidumą ir kitus svarbius normatyvus? Manau, bankai tai suvokia, todėl daug vilčių čia dėti nederėtų.
Tikiuosi, kad mano pasvarstymai galbūt paskatins papildomai apmąstyti kai kuriuos pagalbos teikimo aspektus, jokiu būdu nesumenkindami siūlomų priemonių reikšmės. Svarbu tik, kad šiuo atveju vadovautumėmės nors ir mūsų nedraugų, bet šiuo atveju teisingu šūkiu: „Delsimas tolygus mirčiai“.
Matematikas, diplomatas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Krikščionių sąjungos narys Vaidevutis Geralavičius