Gediminas Akelaitis. Piktžoles reikia naikinti užuomazgoje, o ne tada, kai jos išplinta

Beveik prieš dvi savaites Vilniuje vykusiame Didžiajame Šeimos gynimo marše dalyvavau, nes nenoriu, kad po kelių dešimtmečių apie lietuvių tautą ir kalbą primintų tik paminklas mūsų miesto J. Basanavičiaus aikštėje. Deja, tokia tikimybė tapo reali, kai po Seimo rinkimų į valdžią atėjo  liberalai, Laisvės partija, konservatoriai. Nuo jų niekuo nesiskiria ir bolševikų partijos klonas socialdemokratai.

Ši vadinamoji liberalizmo banga siekia įtvirtinti JAV homoseksualų tikslą, paskelbtą pasauliui dar 19-ojo amžiaus pabaigoje: „Mes paimsime valdžią per jūsų vaikus“. Šį siekį įgyvendina dabartinė mūsų šalies Vyriausybė, sudaryta pagal principą: kad ir durnas, bet savas. Tai patvirtina kad ir Teisingumo ministerijos siūlymai leisti naudoti nelietuviškus rašmenis asmens ir kituose dokumentuose, gatvių pavadinimuose. Nors jau dabar didžiuosiuose miestuose užrašų lietuvių kalba tenka dieną ieškoti su žiburiu. Ne ką geresnė valstybinės kalbos situacija ir Marijampolėje.

O štai Valstybinė lietuvių kalbos komisija paskelbė, kad žodis „pederastas“ yra nevartotinas, nes negražus. Užtat gražu, kai žmogysta mozojasi karvašūdžiais, o po to juos nusivalo mūsų Trispalve. Tai, pasirodo, yra meno kūrinys. Jis demonstruojamas Vilniaus MO muziejuje.

Kai šis „kūrinys“ didžiuliame ekrane buvo parodytas sostinės Vingio parke susirinkusiai daugiatūkstantinei Šeimos maršo dalyvių miniai, kilo didžiulis pasipiktinimas: kodėl policija nepradeda tyrimo dėl valstybės simbolio išniekinimo? Tačiau policija turi kitų užsiėmimų, pavyzdžiui, persekioti maršo organizatorius, dalyvius, siekiančius apginti valstybę ir jos pamatą – stiprią šeimą.

O ginti ją reikia ir nuo įvairių valdžios institucijų, ir nuo valdantiesiems pataikaujančio vadinamojo visuomeninio transliuotojo, ir nuo Seimo narių, siekiančių ratifikuoti Stambulo konvenciją, paniekinančią tautos tradicijas, priimti Partnerystės įstatymą, kuriuo, be kita ko, paminamos Konstitucijoje įtvirtintos šeimų teisės.

Būtina ginti dabar, kol nepriimti antikonstituciniai įstatymai. Po to bus vėlu. Turiu omenyje dabartinę politinę sistemą ir partijų supuvimą, kai iki rinkimų žadama viena, o jiems pasibaigus įsipareigojimai „pamirštami“, nes svarbiausias uždavinys patekus į valdžią – atidirbti globalistams už jų suteiktą finansinę pagalbą. Piktžoles reikia naikinti užuomazgoje, o ne tada, kai jos išplinta.

Dėl to, kad laiku nesiimta priemonių, Lietuvoje paplito mobingas – ilgalaikis psichologinis teroras darbe. Neseniai dėl jo vėl kilo sujudimas, kai, neapsikentusi personalo persekiojimo, nusižudė Šiaulių ligoninės jauna gydytoja. 

Mobingas išplitęs ir Marijampolėje. Aš jį patyriau dar prieš du dešimtmečius, kai buvau atleistas iš ligoninės už tai, kad viešai kalbėjau apie sveikatos apsaugos sistemos griovimą. Tada nepuoliau į paniką, negalvojau apie savižudybę, kurią įvykdė minėta jauna kolegė, teismo buvau grąžintas į pareigas. Kadangi sveikatos apsaugos situacija prasta, jos piktžaizdes ir toliau atskleidžiu tiek vietinėje, tiek respublikinėje žiniasklaidoje. 

Dėl to spaudimo nepatiriu, skirtingai nei kolegos iš Anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriaus. Daugiau kaip 50 jo darbuotojų pernai pasirašė kreipimąsi į buvusią ligoninės direktorę Audronę Kuodienę, prašydami atstatydinti šios skyriaus vedėją Eligijų Jucių, nes patiria jo patyčias, spaudimą. Nuo to laiko niekas nepasikeitė, o darbuotojų kreipimasis išmestas į šiukšlių dėžę. 

Naujajam ligoninės vadovui Mantui Čėsnai tai nerūpi. Ir nerūpės, kol vadovų nepradės rinkti kolektyvai. Juos kandidatai turėtų supažindinti su savąja įstaigos vizija, būdais, kuriais ketina spręsti problemas. Dabar gi ligoninės direktorių pasirenka meras. Suprantama, pasirenka sau paklusnų partietį ar/ir bičiulį.

M. Čėsna nesuinteresuotas keisti situacijos ligoninėje, nes ji vis dar funkcionuoja. Vadovo siekį puoselėti pataikavimą, panašias tradicijas rodo ir jo suformuota lojali aplinka, kuri tiko beveik dvidešimtmetį įstaigoje šeimininkavusiai A. Kuodienei. Direktoriaus atlyginimas priklauso nuo steigėjo – savivaldybės tarybos patvirtintų koeficientų, todėl, tikėtina, kad jam visą kadenciją  labiau rūpės ne ligoninės reikalai, bet ką sako jį pasirinkęs meras.

O jam nesvarbu nei mobingas, nei kitos įsisenėjusios ligoninės problemos, apie kurias savivaldybės vadovas ne kartą informuotas  – juk jas spręsti siūlosi Sveikatos apsaugos ministerija, į ją ujamiems medikams pataria kreiptis ir Premjerė Ingrida Šimonytė. Bet ką ten peši, kai ministerija nežino daugelio problemų, nemato kelių spręsti bėdoms, apie kurias jai pranešama. Tuo tarpu medikai, atsižvelgdami į ilgametę patirtį, dažniausiai nesikreipia į ministeriją, nes baiminasi užsitraukti nemalonę ir dar blogiau – būti atleisti, nes niekas jų negina. 

Kai situacija tokia, kasmet nusižudo po jauną specialistą. O kiek jų ir vyresnių kolegų bijo kalbėti apie psichologinį smurtą, dėl jo suserga, priversti išeiti iš darbo… Valdžia to nesupranta ir nenori suprasti. Nes tada reikės spręsti problemas. Dėl to ir esu politikoje, dėl to ir kalbu – gal kur nors pavyks prisibelsti ir sveikatos apsaugos piktžaizdės bus pradėtos gydyti.

Gediminas AKELAITIS

Krikščionių sąjungos Marijampolės regiono skyriaus pirmininkas 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.