Armėnija ir Azerbaidžanas
Faktas:
Abi šalys pradėjo plataus masto karinius veiksmus Kalnų Karabacho regione.
Diagnozė:
Sakoma, kad neišspręstos geopolitinės problemos baigiasi dvejopai: arba numiršta (išmiršta) konfliktuojantys, arba problema sprendžiama mūšio lauke. Antrasis variantas realizuojasi tada, kad viena iš konflikto šalių pasijunta pakankamai stipri, kad išspręstų problemą nors ir skaudžiai, bet efektyviai.
Azerbaidžanas turi triskart daugiau gyventojų, gausesnius gamtos resursus ir motyvaciją atstatyti istorinį (gal visų pirma geografinį) teisingumą. Iki šiol nuo karo atbaidė baimė, kad armėnams už nugaros stovi Rusija, o su Rusija azerbaidžaniečiams vis tik per sunku. Tačiau šiandien Rusijai ir taip pakanka galvos skausmų gi Azerbaidžano pusėje atsiranda Turkija, kuriai taip pat savotiškai reikia kovinės garbės. Taigi.
Armėnija beveik prieš trisdešimt metų laimėjo, sumaniai išnaudojusi tuometinę suirutę priešininkų stovykloje. Tad ligšiolinis rezultatas kaip ir armėnų naudai, jie dabar panašūs į teisėtai besiginančius. Jiems reikia apginti savąjį etninį teisingumą, kuris prieštarauja anos pusės geografiniam teisingumui. O istorinis teisingumas… jis savaip įrodomas abiejose pusėse.
Ar visus teisingumus galima suderinti be karo? Galima, tik tiems žmonėms reikia užuot kariavus, pamilti vieniems kitus. Lyg ir smulkmena. Bet kaip sakė Karlas von Clausewitzas visi karai baigiasi ne tada, kai vieni nugali kitus. Baigiasi, kai pamilsta savo priešus.
Baltarusija
Faktas:
Įvyko iš anksto neanonsuota ir skubota Aleksandro Lukašenkos inauguracija.
Diagnozė:
Prezidentas, nors ir nelabai pripažintas prisiekė. Tiesa, be pompastiškų iškilmių kaip anais („gerais“) laikais ir be gausių svečių. Net rusų nepakvietė.
Tokia nauja pradžia rodo, kad Lukašenka nesijaučia tvirtai laikantis šalies valdžią savo rankose. Priesaikos būtinai reikėjo čia ir dabar, kad atimti argumentą, jog su juo kažkas teisiškai netvarkoje. Tad skuba visai suprantama. Pažymėtina, kad prisiekė ne tik prezidentas. Priesaikos ceremonija rodo, kad kariuomenė, policija, specialiosios tarnybos, o taip pat teisingumas (arba „teisingumas“) yra Lukašenkos pusėje. Tad savi šį kartą jo dar nenuvers.
O ką vadinamasis laisvas ir demokratinis pasaulis? Nelabai ką…
Covid-19
Faktas:
Mirusių skaičius pasiekė milijoną.
Diagnozė:
Žurnalas The Economist bene geriausiai apibendrino kovą su tuo virusu: visos vyriausybės darė kažką, kad būtų gerai, bet gerai neišėjo. Kol kas nėra šalies, kuri galėtų pasakyti, kad darė viską teisingai. Nepavyko bandymas ignoruoti ligą – baigėsi blogai. Karantinas visiems nepatiko, „numušė” ekonomiką. Beje, numušė ir ten, kur karantinas buvo nedidelis (pvz. Švedija). Nepavyko tiems, kurie karantiną baigė per anksti, nelaimingi ir tie, kurie jį per daug užtęsė. Nelaimingi, kurie dėjo viltis į greitai atsirasiantį vaistą, nelaimingi ir tie, kurie publiką įtikinėjo, kad vaistų greit nereikia tikėtis. Nelaiminti tiek kuriems reikia nešioti kaukes, įbauginti tie, kuriems jų nereikia. Nelaimingi, kurie serga kitomis ligomis, nes jos, pasirodo, ne tokios svarbios, nelaimingi kurie serga Kovidu. Nelaimingi, kurie jaučia savo bejėgiškumą prieš „durną” virusą, nelaimingi ir kurie virusi netiki…
Ar yra laimingų?
Kaip tą dabartinį laikmetį apibūdins istorikai po 200-300 metų? Ar neatrodysime kaip kažkokie primityvai, visai nesuprantantys gamtos dėsnių?
