Japonija
Faktas:
Premjeras Abe Shinzo atsistatydino. Formaliai dėl sveikatos problemų.
Diagnozė:
Premjero atsistatydinimas demokratinėje šalyje šiaip jau nėra kokia nors išskirtinė problema, tačiau šiandieninė Japonija šia prasme nėra tipiškas atvejis.
Prognozuojama, kad Shinzo pasitraukimas sukels krizę valdančioje partijoje. Ji nėra pasiruošusi rasti tinkamą dabartinio premjero įpėdinį. O sunku jį rasti todėl, kad Japonija vis dar neišlipa iš ankstesnių krizių pasekmių.
Prieš pusę amžiaus Japonija buvo ekonomikos ir socialinio gyvenimo stebuklas. Prognozuota, kad šalis aplenks JAV ir taps ne tik pirma pasaulio ekonomika, bet ir pavyzdžiu, kaip reikia tvarkyti valstybę XX–XXI amžiuje. Tačiau įvyko kažkas (iki galo taip ir nepaaiškinama) tokio, kad Japonija tapo savotiška nuosmukio valstybė – visuomenė paseno, nebeliko socialinės disciplinos, ekonominis augimas sulėtėjo ir… antrosios ekonomikos viltingąja šalimi tapo Kinija. Savo „juodą darbą“ padarė ir cunami, sunaikinęs šalies branduolinę energetiką.
Abe Shinzo buvo ta „tvirta ranka“, į kurią dėta daug vilčių. Premjeru jis buvo nuo 2012, tad tokias dvi kadencijas, padarė daug, tačiau ne iki pabaigos. Blogėjant JAV – Kinijos santykiams, Japonija tampa vis labiau reikalinga amerikiečiams (o panašu, kad ir kitoms šalims), kaip alternatyva Kinijai, su kuria, panašu, reikės nutraukti daugelį saitų. Pasauliui reikia galingos Japonijos. Jei tokią pavyks sukurti, išsipildys didžiojo geopolitikos „pranašo“ George Friedmano žodžiai, kad ne Kinijai, o Japonijai XXI amžiuje priklauso Azijos ateitis.
Juodkalnija
Faktas:
Parlamento rinkimų rezultatai nepalankūs Juodkalnijos pro-vakarietiškai orientacijai.
Diagnozė:
Juodkalnija – maža šalis, tačiau įvykiai joje yra svarbus indikatorius viso to, kas vyksta Balkanuose. Tad į įvykius joje reikia žiūrėti kaip į pranašystes.
Ši serbiškai kalbanti šalis kažkada panorėjo būti nepriklausoma nuo Serbijos, išgyveno Rusijos mėginimą įvykdyti perversmą ir galiausiai tapo NATO nare. Tačiau parlamento rinkimuose iki šiol dominavusi demokratinio socializmo partija gavo vos trečdalį balsu, ne ką daugiau kaip pro-serbiškas (gal net pro-rusiškas?) opozicijos aljansas, kuris, jei sutars su mažomis partijomis, gali tapti valdančiuoju.
„Brazauskiškas“ variantas Balkanuose? O gal kur kas blogiau?
Vidurio Rytai
Faktas:
Vidurio Rytų regiono islamiškos šalys vertinamos kaip mažiausiai asmeninę laisvę gerbiančios ir užtikrinančios bendruomenės.
Diagnozė:
Autoritetingo JAV politologiniais vertinimais užsiimančio Cato instituto duomenimis, iš beveik 2 milijardus žmonių siekiančios musulmonų bendruomenės, tik 3 procentai gyvena šalyse, kuriose asmeninės laisvės rodiklis yra aukštesnis už vidutinį pasaulyje. (Laisviausi musulmonai – Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Albanijoje). Mažiausiai laisvės Vidurio Rytų regione, kur negatyviąja prasme pirmauja Sirija bei Jemenas. Klausimas šį kartą ne statistikai, o mums – ar suprantame, kodėl tose šalyse yra gana daug žmonių, kurie kariauja už tą savo nelaisvę? Ar jie visiškai kvaili, ar čia mes kažko nesuvokiame su savo savaip dogmatiškais vertinimais?
