Rusija ir Baltarusija
 
Faktas:
 
Vladimiras Putinas ir Aleksandras Lukašenka susitiko neformaliam pokalbiui situacijai Baltarusijoje aptarti.
 
Diagnozė:
 
Nežinia, ar daug žmonių Europoje rimtai tikėjo Baltarusijos nepriklausomybe, tačiau ir tie jau nebetiki. Tiki veikiau tais, kurie sako, kad Baltarusijos valstybingumo klausimais reikia tartis ne Minske, o Maskvoje. Visi Lukašenkos žaidimai su rusų samdinių sulaikymu ir „grasinimais“ bėgti į Vakarus pamiršti. Putinas – gelbėtojas, gal duos pinigų, kaip anksčiau, gal iš viso aneksuos šalį, kurios Europa nepriima…?
 
Formaliai abi šalys jau seniai turi tokią geopolitinę struktūrą, vadinamą sąjungine valstybe, tad politinės bėdos Minske formaliai yra bėdos ir Maskvoje. Tad ir formalios aneksijos, kurios vis taip prisibijo nereikia – tiesiog sąjunginė valstybė tapos unitarine.
 
Baltarusiams tebešmėžuoja alternatyva vietoj Sovietų Sąjungos rinktis Abiejų Tautų Respubliką, bet kaip tuos šmėžavimus paversti realybe, kai Briuseliui ta realybė visai nerūpi.
 
O galėjo „batka“ visiems politikams nušluostyti nosį, nuvažiuodamas tartis ne pas Putiną, o į Briuselį. Va tada tai ir jis iš Sauliaus Pauliumi virstų ir baltarusiai jam dėkotų. Bet ….
 
ES ir Kinija
 
Faktas:
 
Vietoje ilgai planuoto ir viltingo ES-Kinijos viršūnių susitikimo, įvyko tik nuotolinė konferencija. Rezultatai nežiuginantys.
 
Diagnozė:
 
Dar prieš pandemiją pradėtas ruošti susitikimas turėjo būti ES – Kinijos bendrystės manifestacija. Buvo norinčių Kiniją net parodyti, kaip sėkmingą alternatyvą Amerikai. Bet pandemija padarė savo – net ir didžiausi Kinijos fanai turėjo pripažinti, kad su Kinija tiesiog blogai.
 
Ekonominiai ryšiai iš viltingų tapo problematiškais. Jei anksčiau Europa nenorėjo „įžiūrėti uigūrų ar tibetiečių problemų, Honkongo „demokratijos“, tai dabar problemas mato, nepaisant Pekino pykčio, kuris grasinimais nebevirsta, nes nuo to Pekinui geriau nebus.
 
Europa ima savotiškai atsitokėti, suprasdama, su kuo taip lengvabūdiškai bendravo. Net visada pabrėžtinai politiškai korektiškas sąjungos vadovas Charles Michel pripažino, kad ES turi būti žaidėjas, o ne aikštė… Joje, suprask, žaidžia kinai, ir žaidžia, kaip nori. Gal gi dabar tikrai bus kitaip?
 
Prancūzija
 
Faktas:
 
Apklausos rodo, kad apie pusė prancūzų pasisako už mirties bausmės grąžinimą.
 
Diagnozė:
 
Paskutinį kartą prancūziškas išradimas – giljotina – panaudota 1977 metais ir manyta, kad jos jau niekada neprireiks. Bet demokratijos keliai nežinomi, žmonės kartasi (ga net pernelyg dažnai) pradeda norėti to, ko pagal demokratijos teorijas norėti neturėtų. Galima kaltinti žmonės – jie šiokie tokie, taip dažniausiai ir daroma. Bet kur kas drąsiau būtų pagalvoti ar tos visuomenės gyvenimo dogmos, vadinamos demokratija, tikrai yra teisingos?
 
Didesnė ar mažesnė pusė čia ne taip svarbu. Įspėjimas demokratijai yra tai, kad pastaraisiais metais nuomonių skirtumai ne padeda rasti tiesą, bet veikiau mus visus suskaldo – kiekvieną palikdami gyventi su savo tiesa. Ar netiesa. Ar ne tiesa?