J. E. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus interviu „XXI amžiui” apie artėjančius Seimo rinkimus

Jūsų Eminencija, pernai popiežiaus Pranciškaus valia buvote pakeltas į kardinolus. Nors esate emeritas, tačiau Jūsų balsas viešoje erdvėje girdimas ir laukiamas. Šįkart norėtume pakalbinti Lietuvai ir visiems tikintiesiems svarbia tema: artėja mūsų valstybei svarbus įvykis – Seimo rinkimai. Neretai, rinkimams artėjant, girdime skundžiantis, kad nėra už ką balsuoti – vieni politikai seniai pabodę, kiti – nepažįstami. Gal iš viso nereikia eiti balsuoti?

Kiekvienų rinkimų metu gali užklysti mintis nedalyvauti rinkimuose. Ir ne dėl to, kad vieni politikai pabodę, o kitų nepažįstame, bet kad dažnai politikais nusiviliame ir, atrodo, kaip bebalsuotume, Lietuvos politiniame gyvenime niekas nesikeičia. Tačiau būtų blogai pasiduoti tokioms emocijoms. Jei mes, tikintieji žmonės, nedalyvausime rinkimuose, kiti rinkėjai, galbūt, išrinks tokius politikus, kurie visiškai neatsižvelgs į mums svarbias vertybes, kaip antai, dėmesys silpniausiems žmonėms, santuokos keliu kuriama šeima ar gyvybės apsauga ir kt. Dalyvauti rinkimuose mums, tikintiesiems, yra ir pilietinė ir krikščioniška pareiga. Pilietinė – nes mums svarbu, kad Lietuva aiškiai eitų laisvės ir demokratijos keliu, krikščioniška pareiga – kad Seimas priiminėtų tokius įstatymus, kurie užtikrintų bendrąjį gėrį ir bendražmogiškųjų bei krikščioniškų vertybių svarbą tautos gyvenime.

Te neatbaido nuo rinkimų ir koronaviruso grėsmė. Protingai pasisaugokime, laikydamiesi Lietuvos Sveikatos centro nurodymų ir pasirinkime laiką, kada rinkėjų prie balsavimo urnų būna mažiau. Raginu visus, tame tarpe ir garbaus amžiaus žmones būtinai dalyvauti rinkimuose ir rinkti tuos, kurie, mūsų žiniomis, atrodys geriausi pasitarnaus Lietuvos ateičiai.

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad žmonės norėtų matyti Lietuvoje rimtą krikščionišką politinę jėgą. Beveik kas trečias rinkėjas yra pasiilgęs partijos, kuri savo veiklą remtų krikščioniškomis vertybėmis, plėtotų Bažnyčios socialinį mokymą. Kodėl būtent dabar reikia tokios politinės jėgos?

Kadangi Lietuva turi gilias krikščioniškas šaknis, todėl nepaisant sovietinės prievartos ir mūsų laikų liberalių nuotaikų, daugelis mūsų tautiečių save laiko tikinčiaisiais ir, konkrečiai, krikščionimis, todėl visiškai natūralu, kad šie žmonės nori tinkamo jų atstovavimo Seime. Rimtos krikščioniškos politinės jėgos reikia ne tik dabar; ji visuomet buvo ir bus reikalinga. Vadovaudamiesi krikščioniškomis nuostatomis mūsų partizanai kovojo už Lietuvos laisvę ir daugelis paaukojo savo gyvybę. Tikintieji žmonės – pasauliečiai ir dvasiškiai – per visą sovietmetį dalyvavo neginkluotame pasipriešinime, palaikydami tautos laisvės dvasią. 1991 metais Aukščiausiąją Tarybą taip pat gynė daugiausia tikintys žmonės.

Šiais metais dėkojame Dievui už laisvės ir nepriklausomybės trisdešimtmetį, tačiau aiškiai matome kad dalis politikų nepaiso Lietuvos krikščioniškų šaknų ir negina krikščioniškų vertybių, negina ir santuokos keliu kuriamą šeimą. Laisvę daugelis supranta ne kaip atsakingą tarnavimą Lietuvai, bet kaip galimybę gyventi pagal savo norus, nesivadovaujant net ir bendražmogiškąja morale. Todėl būtina, kad naujame Seime būtų politikų, kurie gerai atstovautų visus – tiek krikščionis, tiek ir kitokių įsitikinimų tautiečius.

Ar yra tokia partija?

Man, kaip dvasiškiui, netinką pirštu rodyti ir sakyti: balsuokite už šią ar kitą partiją. Kiekvieno rinkėjo teisė ir pareiga susipažinti su partijų ir konkrečių kandidatų nuostatomis ir pasverti, kiek jos atitinka krikščioniškiems standartams.

Ačiū Dievui, kad į Lietuvos politinį gyvenimą įsijungia ne tik žmonės, kuriems rūpi medžiaginė visuomenės gerovė, bet ir tie, kurie suvokia, kad pinigai ir gerovė nėra aukščiausia siekimybė, bet yra dar svarbesnių dalykų. Šiandien reikia ginti gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, reikia palaikyti tradicinę šeimą, nes kai byra šeimos, kenčia vaikai,- o juk šiandien vaikų ir paauglių savižudybėmis mes pirmaujame pasaulyje! Šeima yra visuomenės tvirčiausias pamatas. O kas gins šeimą, jei neturėsime Seime partijos, kuriai šie klausimai gyvai rūpėtų?

Kuo galima paaiškinti, kad viešoje erdvėje yra pakankamai daug priešiškumo ginantiems krikščioniškas vertybes?

Dėl to nereikia stebėtis. Dalis politikų vietoje pozityviai kalbėję apie savo ginamas vertybes, bando suniekinti kitaip mąstančius. Tuomet jie pradeda kalbėti, kad į Seimą atėję krikščioniškai mąstantieji politikai taps vos ne inkvizitoriais. Jie turėtų suprasti, kad pliuralistinėje visuomenėje buvo ir bus įvairiai mąstančių – bus ir krikščioniškų nuostatų besilaikantys politikai. Būtų didelė bėda, jei Seimas neturėtų tokių politikų.

Krikščionybės ir politikos santykis neretai atrodo keistai. Net partijos, kurios aiškiai laikosi liberalių nuostatų, stengiasi save rodyti kaip vos ne krikščioniškos. Ar tai ne veidmainystė?

Politikus galima suprasti, bet ne visada galima pateisinti jų elgesį. Galima suprasti politikus, kai jie bando laimėti įvairiausių įsitikinimų rinkėjus – nuo priklausančių Bažnyčios bendruomenei iki besivadovaujančių kairiojo liberalizmo nuostatomis, kuriose nėra vietos krikščioniškoms vertybėms. Tačiau garbingas politikas turi labai aiškiai apsibrėžti, kokių nuostatų laikosi jis pats ir kokias nuostatas gins, jei laimės rinkimus. Bet kokia veidmainystė nepuošia nei eilinio Lietuvos piliečio, juo labiau – politiko. Nuo tokių politikų reikėtų laikytis per saugų atstumą.

Viena didžiausių šiandienos problemų yra šeimos situacija. Šeimos nestabilios, vaikų gimdoma mažai, o dar iškyla visokie bandymai įteisinti įvairias partnerystes. Atrodytų, niekas neabejoja, kada gyvybė prasideda, kada baigiasi, bet taip sunku ją ginti. Žmonės, turintys galimybę gyventi bendruomenėje, santuokoje, patys renkasi vienatvę. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis politikai, atstovaujantys krikščionišką politinę jėgą?

Krikščionys politikai privalo labai aiškiai deklaruoti, kokias vertybes jie gina. Ir nebijoti, jeigu kažkas juos laikys nešiuolaikiškais. Gyvename demokratinėje visuomenėje, todėl negalime norėti, kad visi politikai turėtų vienodas pažiūras. Mes privalome gerbti įvairiai mąstančius, tačiau yra vertybių, kurios buvo svarbios prieš du tūkstančius metų, svarbios dabar ir tokios bus iki pasaulio pabaigos – tai žmogaus orumas, tai gyvybės branginimas, tai santuokos keliu vyro ir moters kuriama šeima, tai ir dėmesys silpniausiems visuomenės nariams, kurie nepajėgia apginti savo teisių.

Atrodytų, kad gyvename mokslo ir technologijų epochoje, bet žmonių galvose labai daug sumaišties. Kartais atrodo, kad nėra nieko blogo leisti žmogui gyventi ne pagal Dievo planą ar bendražmogiškosios moralės normas, bet leisti jam rinktis kas lengva ir malonu. Kur, tačiau, yra ta riba, kurios peržengti negalima?

Dievas mums padovanojo laisvę, tačiau ši dovana yra labai trapi. Laisvi mes būname tiek, kiek branginame tiesą, teisingumą ir kiek pasiruošę tarnauti. Normalus laisvas žmogus yra tas, kuris su meile žvelgia į kitus žmones ir yra pasiruošęs jiems pasitarnauti. O jei vietoje tiesos ir meilės žmogus kreivina savo gyvenimo kelius, tuomet tampa savanaudžiu egoistu – vergu savo dvasioje. Štai toji riba, kurios niekada negalima peržengti.

Pasaulį sukausčiusi pandemija parodė, kad žmogaus pasitikėjimo savimi, mokslo, medicinos, politinių ir socialinių organizacijų bei judėjimų pasiekimų nepakanka, norint išspręsti šiuolaikinio pasaulio problemas. Žmogus pasirodė labai silpnas, susidūręs su užkrečiama virusine liga. Kokius politinius sprendimus šioje situacijoje laikytumėte krikščioniškais?

Nuo epidemijos mus gina medikai; jie stovi pirmose barikadų eilėse, todėl juos privalome labai gerbti. Labai brangūs yra visi tie žmonės, kurie bando kuo greičiau sukurti vakciną ir vaistus nuo COVID 19. Visų politikų pareiga įsiklausyti į medikų balsą ir jiems padėti. Tik užgriuvusios pandemijos nenaudoti savo rinkiminės kampanijos interesams!

1 comment

  1. Petras Luomanas

    Džiaugiuosi, kad eminencija kaip buvo sovietiniais laikais taip ir dabar liko ištikimas kovotojas už tikėjimą. Deja, reikia pripažinti, kad gana daug tikėjimo brolių vengia aiškiai ir akcentuotai pasisakyti prieš leftistinį- neomarksistinį liberalizmą. Juk ši politika, tai mirties kultūros sklaidos politika. Tai ko bijome? NEBIJOKITE IR NEBIJOKIME

Parašykite komentarą