Kas nutildys ir numarins mūzas? Karantinas ar politikai?

Tomas Bakučionis

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kovo 31—ąją paskelbė, kad kultūros srityje veikiančioms organizacijoms steigiama nauja 1,2 mln. eurų biudžeto programa, skirta kuriamo turinio pritaikymo ir perkėlimo į skaitmeninę erdvę bei vykdomų veiklų pritaikymo prie pasikeitusių aplinkybių projektams. Iš pirmo žvilgsnio – tai gera žinia kultūros organizacijoms. Tačiau kiek anksčiau, kovo 20-ąją Kultūros ministras sudarė darbo grupę, kuri rengs pasiūlymus dėl priemonių, skirtų mažinti neigiamus padarinius kūrėjams ir kultūros organizacijoms dėl paskelbtos valstybės lygio ekstremalios situacijos ir karantino. Pagal Kultūros ministerijos skelbtą informaciją, darbo grupėje – kultūros ir meno įstaigų, kūrybinių ir kultūrinių industrijų, atlikėjų teisių administravimo, žiniasklaidos, savivaldybių asociacijų, Kultūros tarybos, Lietuvos kino centro, Kultūros ministerijos atstovai, tačiau Ministerijos informacijoje net nebuvo užsiminta apie Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) atstovus. Tokiomis aplinkybėmis į Ministeriją kreipėsi LMKA prezidentas Kornelijus Platelis, prašydamas įtraukti LMKA atstovą į darbo grupę, į ką Ministras Mindaugas Kvietkauskas formaliai atsakė, kad šios darbo grupės sudėties keisti neplanuoja, o su kitomis organizacijomis, kurių atstovų grupėje nėra, konsultuosis konkrečiais iškylančiais klausimais. Toks meno kūrėjų asociacijų kone demonstratyvus ignoravimas atrodo daugiau nei keistas.

Abejoju, ar toks sprendimas yra autentiška kultūros ministro M. Kvietkausko valia, nes kiek teko su juo susidurti, jis tikrai sudaro į problemą įsiklausančio ir pašnekovą girdinčio žmogaus įspūdį. Tokias abejones man kelia ta aplinkybė, kad meno kūrėjų nustūmimo nuo kultūros politikos ir jų ignoravimo procesai Kultūros ministerijos kuluaruose stebimi jau ne vieną politinę kadenciją, nepriklausomai nuo to, kas yra Kultūros ministras ir kas formuoja valdančiąją politinę daugumą Seime ir Vyriausybėje, bet tai jau būtų atskiro, platesnio aptarimo verta tema.

Lietuvos muzikų sąjungos portale jau kovo pabaigoje pristatėme informaciją, kad Kultūros ministerija parengė LR meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo (toliau „Meno kūrėjų įstatymas“) pakeitimo projektą (išdėstant visą įstatymą nauja redakcija), taip pat su šio įstatymo projektu susijusius Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimų projektus. Įstatymų projektus pristatančiame aiškinamajame rašte skelbiama, kad Įstatymų projektais siekiama supaprastinti meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo procedūrą, įtvirtinti galimybes gauti meno kūrėjo statusą ir pretenduoti į galiojančias meno kūrėjams suteikiamas papildomas socialines garantijas Lietuvos Respublikoje teisėtai nuolat gyvenančiam Europos Sąjungos valstybės ar trečiosios šalies piliečiui (meno kūrėjui), suvienodinti meno kūrėjo statuso suteikimo sąlygas, išsamiau reglamentuoti meno kūrėjo statuso ir meno kūrėjų organizacijos statuso gavimo ir netekimo pagrindus ir tvarką bei užtikrinti meno kūrėjų veiklos stebėseną. Ar šios pataisos tikrai supaprastins meno kūrėjo statuso suteikimo procedūras, asmeniškai aš labai abejoju, tačiau tai priklausys nuo daugelio faktorių, nuo valdinininkų kompetencijos, nuo reikalingų įstatymus įgyvendinančių teisės aktų, nes kaip žinia – velnias slypi detalėse, o gerais norais yra ir pragaras grįstas.

Palyginus dabar galiojantį Meno kūrėjų įstatymą su Ministerijos perengtu projektu, pastarajame galima pastebėti tokių naujų sąvokų kaip „kūrybinė prastova“, bei kitų aktualijų konjunktūros padiktuotų naujadarų, tačiau vertinant visumą – projektu nesiūloma jokių esminių teigiamų pokyčių, o tik tam tikri procedūriniai pakeitimai. Sakydamas „teigiami pokyčiai“, turiu omeny tai, kad įstatymų leidyba turi užtikrinti REALŲ visuomenės progresą ir visuomeninių santykių tobulinimą, o ne vien tik formalų veiksmą dėl varnelės Ministerijos ar Vyriausybės ataskaitose. Labai abejoju, ar teisėkūros technikos prasme yra racionalu į įstatymą įrašyti tokias „smulkias“ procedūrines nuostatas, kaip pateikiamų dokumentų turinys ir pobūdis (kokius dokumentus turi pateikti meno kūrėjo statusą norintis įgyti asmuo ir pan.), nes tokių duomenų reglamentavimas paprastai turėtų būti sprendžiamas įstatymą įgyvendinančiais teisės aktais (Tvarkos, Aprašai, Taisyklės ir pan.,) patvirtintais Vyriausybės nutarimais ar Ministro įsakymais. Tačiau fundamentalūs klausimai nei dabartiniame Įstatyme, nei projekte nėra niekaip aptariami.

Tiek dabartiniame įstatyme, tiek projekte yra aptariamas duomenų apie meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas kaupimas, tačiau nėra tinkamai išspręstas atsakomybių klausimas, nieko neaptarta dėl duomenų bazių kūrimo ir palaikymo išteklių. Dabartiniame įstatyme tai tik iš dalies reguliuoja 9 straipsnis, kurio 1-e dalyje nustatyta, kad duomenys apie meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas kaupiami meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų kompiuterizuotoje informacinėje sistemoje, kurią tvarko Vyriausybės įgaliota institucija. Identiška nuostata yra palikta ir projekte (tik 8-e straipsnyje). Dabartinėje praktikoje ši nuostata įgyvendinama taip, kad meno kūrėjų organizacijos kaupia ir Kultūros ministerijai pateikia duomenis apie meno kūrėjus, o šių duomenų bazę tvarko Ministerija. Tačiau esmė ta, kad tiek dabar galiojančiame Įstatyme, tiek projekte niekaip nesprendžiami tie fundamentalūs ir egzistenciniai klausimai, kuriuos jau eilę metų kelia Meno kūrėjų organizacijos ir jų skėtinė LMKA. Didžiausią nerimą ir nepasitenkinimą kelia tai, kad meno kūrėjų asociacijoms yra uždedamos tokios institucinės administracinės prievolės (tiek dabar, tiek ir pagal projektą), kurios yra sunkiai pakeliamos, nes MKO neturi ir negali turėti iš biudžeto išlaikomų administracijos darbuotojų, kurie ir turėtų realiai vykdyti įstatymais nustatomas institucines prievoles (t.y. tam tikrą techninį darbą), susijusias su meno kūrėjo statuso nustatymu, apskaita ir kitais dalykais. Todėl tiek dabartinio Įstatymo, tiek naujojo Įstatymo projekto autoriai ir kūrėjai, apkraudami meno kūrėjų organizacijas institucinėmis prievolėmis ir funkcijomis, tačiau nustumdami jas nuo kultūros politikos, yra visų pirma nesąžiningi prieš visuomenę ir prieš Konstituciją, nes jie galimai pamiršo fundamentalią LR Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“, šiame kontekste verta priminti ir LR Konstitucijos 33 straipsnį (https://www.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm )

Deja, Ministerijos parengtame Įstatymo projekte dar labiau stiprėja minėtos tendencijos nušalinti meno kūrėjų organizacijas nuo dalyvavimo kultūros politikoje. Dabar galiojančio Įstatymo 6-e straipsnyje yra aptartas Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo tarybos sudarymas. Pagal dabar galiojančias nuostatas, Taryba sudaroma iš septynių narių, visos meno kūrėjų organizacijos deleguoja po vieną atstovą į Tarybą, o iš šių penkis, atstovaujančius skirtingoms meno sritims, skiria Kultūros ministras, dar du narius Ministras skiria iš profesionaliųjų meno vertintojų. Naujajame Ministerijos parengtame projekte meno kūrėjų organizacijų atstovavimas sudarant Tarybą yra praktiškai „nulinis“, nes meno kūrėjų organizacijas atstovauja tik du nariai, meno krypčių atstovavimas jau nėra svarbus, o Ministras savo nuožiūra skiria dar tris narius iš profesionaliųjų meno vertintojų. Turint omeny, kad Lietuvoje meno kūrėjų asociacijų statusą turi 19 organizacijų (pagal Kultūros ministerijos skelbiamus duomenis), turint omeny, kad visų pirma meno kūrėjų organizacijos, kaip kultūros profesionalai neša bene pagrindinę tautos ir valstybės kultūrinio tapatumo išsaugojimo naštą, toks jų „atstovavimas“ ir „įtraukimas“ į kultūros politiką yra net ne „nulinis“, o su absoliutaus minuso ženklu.

Reikėtų pažymėti ir tai, kad Lietuvos meno kūrėjų organizacijos turi solidžią institucinę patirtį ir tuo pačiu gebėjimą prisitaikyti prie nepalankių kūrybai sąlygų, nes daugelis jų sugebėjo išlikti ir sovietinio režimo sąlygomis. Būtent meno kūrėjų asociacijos, kuriose buriasi menininkai vedini nesavanaudiškų paskatų, yra tie intelektinio ir kūrybinio potencialo branduoliai visuomenėje, kurie yra laisvi ir nepriklausomi nuo politinės konjunktūros. Kūrėjų, menininkų laisvė ir nepriklausomumas yra demokratinės santvarkos garantas. Pagaliau juk ir Sąjūdžio ištakos buvo meno kūrėjų organizacijose.

Lietuvos muzikų sąjunga gali būti tuo laisvės ir nepriklausomumo pavyzdžiu, nes net nepalankiausiomis, sakyčiau, politinio pjudymo sąlygomis sugeba išgyventi ir dar gi susikurti jaukius namus savo bendruomenei. O meno žmonių bendrystė ir bendravimas yra geriausias „maisto papildas“ stiprinant menininkų laisvę ir nepriklausomumą. Būtent todėl kultūros žmonės ir menininkai yra „nepatogūs“ politiniam esteblišmentui, būtent todėl politikai ir biurokratai daro viską, kad meno kūrėjus nustumti į politinį ir socio-ekonominį užribį. Tiek dabar galiojantis Įstatymas, tiek Ministerijos parengtas projektas apie tai mums ir signalizuoja – menininkai valdžiai yra neparankūs. Kaip dar viena tokio valdžios institucijų santykio su meno kūrėjais iliustracija galėtų būti Kultūros politikos pagrindų įstatymo kūrimas. Net neverta plačiau kalbėti apie visišką nesusipratimą, kad per 30 metų Lietuvoje toks įstatymas taip ir nebuvo priimtas. Tačiau priminsiu, kad dar 2011 metais Lietuvos meno kūrėjų asociacija pateikė Ministerijai pakankamai gerai ir profesionaliai parengtą Kultūros skatinimo ir apsaugos įstatymo projektą, kuriam esminių priekaištų neturėjo net paprastai akyli ir „priekabūs“ Seimo teisės departamento specialistai. Beliko tik suredaguoti įstatymo tekstą ir pateikti jį Seimui svarstyti bei priimti. … deja, tąsyk lokalių VšĮ-istinių interesų grupės buvo įtakingesnės ir Arūno Gelūno vadovaujama Kultūros ministerija projektą tiesiog
„nokatautavo“. Tačiau apie Kultūros pagrindų įstatymą tikiuosi plačiau pakalbėti kitame straipsnyje.

O pabaigai grįžkime dar prie tos kultūros srityje veikiančioms organizacijoms steigiamos naujos 1,2 mln. eurų biudžeto programos. Palyginimui tik priminsiu, kad Berlyno miesto senatas, siekdamas mažinti epidemijos padarinius, Berlyno menininkams ir individualiai dirbantiems („frilanceriams“) paskirstė 500 mln. Eurų dydžio stipendijų paketą (https://news.artnet.com/art-world/berlin-senate-bailout-process-1820982?). Be jokių biurokratinių kliūčių daugeliui menininkų ir kitų „individualų“ į asmenines sąskaitas tiesiog „įkrito“ mažiausiai po 5000 Eurų. Berlyne gyvena apie 3,7 mln. gyventojų (Lietuvoje – apie 2,5 mln.). Tačiau Lietuvos atveju, klausimas apie kultūros išlikimą nėra vien tik piniginis, tai yra fundamentalus politikų ir visuomenės solidarumo klausimas, požiūrio ir kultūros supratimo klausimas. Šiandien nematau nei požiūrio, nei solidarumo, nei suvokimo, o tik kažkokį apgailėtiną veiksmų įmitavimą su varnelėmis biurokratų ataskaitose. Tad norom nenorom kyla nelinksmas klausimas, kiek bus aukų duobėtame Lietuvos kultūros lauke, ir ar Kultūros ministro žadamas 1,2 milijono eurų netaps tuo kvėpavimo aparatu numirėliui??

Esmė yra tai, kad mūzas numarins ne karantinas ir ne pandemija, o visų pirma kai kurių politikų ir politikos esteblišmento požiūris į kultūrą apskritai, ir šioje vietoje tuščios deklaracijos bei atskiro Kultūros komiteto įkūrimas Seime jau mūsų neįtikins, kad yra kitaip. Šiam kartui tiek, temų dar yra, tikiuosi pratęsti.

Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys, teisininkas
Tomas Bakučionis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.