Krikščioniškas požiūris į laisvių ir teisių pusiausvyrą liberalioje demokratijoje

Dr. Vygantas Malinauskas

Jeigu mes keliame klausimą apie krikščioniškų vertybių sugrįžimą į viešąjį gyvenimą, mes taip pat turime kelti klausimą apie teises ir laisves. Klausimas – ar reikalingas krikščioniškų vertybių sugrįžimas į viešąjį gyvenimą – anaiptol nėra trivialus. Mes gyvename laikmečiu, kai vis dar daug žmonių save tapatina su vienokiomis ar kitokiomis krikščioniškomis vertybėmis. Net ir vakaruose, kur žmonės yra labiau liberalūs nei mes, vis dar daug žmonių tapatina save su krikščioniškomis vertybėmis. Bet kuo labiau įsigalėja liberalioji demokratija, tuo labiau krikščioniškos vertybės stumia-mos iš viešojo gyvenimo į privačią sferą. Ir tai nurodo į pirmąjį klausimą, kurį sau turime užduoti, jei rimtai svarstome klausimą ar reikia sugrąžinti ir kaip sugrąžinti krikščioniškas vertybes į viešąjį gyvenimą? Turėtume savęs klausti, kodėl krikščioniškos vertybės yra išstumiamos iš viešojo gyvenimo, nepaisant to, kad krikščionys vis dar sudaro visuomenės daugumą. Jei Lietuvoje padarytume apklausą, matytume, kad dauguma pasisakytų už tam tikras krikščioniškas vertybes. Nepaisant to, viešajam gyvenimui krikščioniškos vertybės daro vis mažiau ir mažiau įtakos. Žinoma, galima ieškoti visokių sąmokslo teorijų ir galvoti, kad egzistuoja turtingi, galin-gi ir įtakingi piktavaliai, kurie bando krikščioniškąsias vertybes išstumti. Bet toks paaiškinimas vargu ar yra pakankamas. Manau, kad pirmiausiai, norėdami rasti paaiškinimą, mes turime atkreipti dėmesį į tai, ką galima būtų pavadinti liberalizmo žavesiu. Liberalizmas yra žavingas. Ir daug žmonių, įskaitant tuos, kurie save laiko krikščionimis, kurie kiekvieną sekmadienį lankosi šventose mišiose, pasisako už liberalizmą.

Liberalizmo žavesys ir įtaigumas glūdi tame, kad jis iškelia žmogaus teises ir laisves aukščiau visų kitų vertybių ir žada valstybę, kuri yra visiškai neutrali jos piliečių vertybių atžvilgiu. Todėl bet koks bandymas grąžinti krikščioniškas vertybes į viešąjį gyvenimą pagrįstai atrodo kaip pasikėsinimas į teises ir laisves. Liberali ideologija sako, kad viskas gerai, jei jūs turite savo vertybes ir požiūrį. Viskas gerai, kad jūs manote, kad skaistumas yra vertybė. Viskas gerai, jei jūs manote, kad žmogaus lytis yra biologinė duotybė, kurios negali pasirinkti. Ir viskas gerai, jei jūs manote, kad santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters. Tačiau liberali ideologija klausia – kodėl jūs turėtumėte šias savo vertybes ir savo požiūrį primesti kitiems? Liberalioji ideologija sako – gyvenkite laikydamiesi skaistumo, bet leiskite mums būti hedonistais. Kurkite šeimą tarp vyro ir moters, bet netrukdykite kurti šeimos dviem vyrams. Laikykitės savo lyties sampratos, bet leiskite mums nuspręsti kokiai lyčiai mes norime priklausyti. Tokia pozicija atrodo teisinga, įtaigi bei neišvengiama, norint gyventi laisvoje visuomenėje. Todėl didelė dalis krikščionių pasirenka būti liberalais viešajame gyvenime, manydami, kad užtenka būti krikščionimi, t. y. puoselėti krikščioniškas vertybes privačiai. Didelė dalis JAV demokratų partijos narių, save laikančių katalikais, abortų atžvilgiu laikosi pozicijos – privately opposing, publicly supporting (privačiai priešta-rauju, bet viešai palaikau). Taip jie daro nebūtinai todėl, kad yra dviveidžiai. Jie taip daro todėl, kad mano, jog to iš jų reikalauja teisingumas ir pagarba kitų asmenų laisvėms ir teisėms. Panašiai, kaip būdamas kataliku ir tikėdamas, kad krikščionybė yra vienin-telė tikra religija, nereikalauji, kad būtų uždrausta musulmonams išpažinti islamą. Todėl krikščionims natūraliai kyla klausimas kodėl turėtume pliuralistinėje visuomenėje siekti įtvirtinti savo krikščioniškų nuostatų apie šeimą, apie žmogų prioritetą? Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių, kurie dar save laiko krikščioniais, netgi praktikuojančiais krikščioniais užima poziciją, kad aš asme-niniame gyvenime turiu būti tvirtas krikščionis, savo asmeniniu gyvenimu turiu liudyti krikščioniško gyvenimo grožį. Bet neturiu su savo požiūriu lįsti į kitų žmonių gyvenimus, primetinėti jiems savo vertybinių nuostatų. Tiesiog, jei aš savo gražiu gyvenimu sugebėsiu juos patraukti ir jie susižavės bei nuspręs gyventi taip kaip aš, tai viskas bus labai gerai. Jei ne – ką gi, jie yra laisvi rinktis. Tad klausimas apie tai, ar mes turime grąžinti krikščioniškas vertybes į viešąjį gyvenimą yra klausimas apie tai ar tai, būtų teisinga? Jei, pavyzdžiui, krikščionims leistų, kokia Lietuvoje turi būti žmogaus samprata, kam turi būti teikiamas prioritetas, ar būtų teisinga, kad savo pažiūras jie primestų likusiems visuomenės nariams? Kai tai supranti, gali apimti politinis bejėgiškumas. Mums nepatinka, kad liberalizme krikščioniškos vertybės yra išstumiamos iš viešojo gyvenimo. Bet, atrodo, nėra jokios kitos alternatyvos. Manau, kad tai yra viena iš giluminių priežasčių, kodėl net ir tos partijos, kuris save laiko krikščioniškomis, krikščioniškai demokratiškomis, kon-servatyviomis tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, tampa iš esmės liberaliomis. Jos vis dar savo pavadinimuose turi žodžius „krikščionių“, „konservatorių“. Bet priimdamos sprendimus vis dažniau balsuoja taip kaip liberalai. Šio „krikščioniškos“ partijos, kaip ir daugelis visuomenės narių laikančių save krikščionimis, nebemato alternatyvos liberalizmui. Todėl, jei mes iš vis dar rimtai galvojame apie krikščioniškų vertybių sugrąžinimą į viešąjį gyvenimą, mums reikalinga įtikinama teorinė alternatyva liberalizmui. Neturint tokios alternatyvos, pastangos grąžinti krikščioniškas vertybes į viešąjį gyvenimą neišvengiamai susidurs su vyraujančia liberalia teisingumo samprata ir bus marginalizuotos.

Tačiau ar šiandien įmanoma įtikinama alternatyva liberalizmui? Atsakymas yra – taip. Įtikinama alternatyva liberalizmui ne tik įmanoma, bet ir būtina. Todėl, kad liberalizmas ignoruoja fundamentalus teisių ir laisvių egzistavimo principus, kas kelia grėsmę tiek pačioms teisėms ir laisvėms, tiek ilgalaikėje perspektyvoje visos visuomenės gerovei ir jos išlikimui. Alternatyva liberalizmui yra būtina todėl, kad, neatsiradus šiai alternatyvai, liberalizmas iššvaistys krikščioniškosios civilizacijos sukauptų kultūrinių, socialinių, moralinių resursų likučius ir galiausiai atves prie ribos, kurią peržengus vakarų civilizacijos tęstinumas bei tvarumas nebegalės būti užtikrintas.

Svarstydami apie alternatyvos liberalizmui galimybes susiduriame su dviem klausimais. Pirmiausiai, kur jos ieškoti? Ir kas atsitiks su taip branginamomis piliečių teisėmis ir laisvėmis? Ar liberalizmo atsisakymas ir bandymas įtvirtinti krikščioniškas vertybes nebus posūkis link totalitarizmo? Ar, kaip mėgstama sakyti, link „tamsiųjų viduramžių?“ Atsakyti į šuo klausimus mums gali padėti atidesnis žvilgsnis į liberalizmo struktūrines problemas, kurios vyraujančiame politiniame diskurse dažnai yra ignoruoja-mos. Trumpai norėčiau paminėti tris liberalizmo keliamas problemas, kurios tuo pačiu atsako į klausimą, kodėl liberalizmui būtina alternatyva ir sykiu nurodo, kur tos alternatyvos galime ieškoti. Pirma liberalizmo problema yra tai, kad jis ignoruoja aplinkybę, jog teisių ir laisvių egzistavimo būtina sąlyga yra tam tikri gėriai. Visos žmogaus teisės ir laisvės yra skirtos užtikrinti visuomenės nariams prieinamumą prie gėrių, kurie yra būtini jų pilnaverčiam gyvenimui bei klestėjimui visuomenėje. Sunykus šiems gėriams, žmogaus teisės ir laisvės lieka tik tuščiomis deklaracijomis. Pavyzdžiui, tam, kad egzistuotų teisė į išsilavinimą, turi egzistuoti tinkamos švietimo ir mokslo institucijos. Sunykus mokykloms ir universitetams, sunyksta ir pati teisė gauti išsilavinimą. Aplinkybė, kad teisės ir laisvės negali egzistuoti be tam tikrų gėrių, leidžia suvokti, kad teisės ir laisvės yra ne kas kita, kaip socialinio teisingumo reikalavimai, kurie yra skirti užtikrinti visuomenės nariams prieinamumą prie jų pilnaverčiam gyvenimui būtinų gėrių.

Antra struktūrinė liberalizmo problema yra ta, kad jis ignoruoja fundamentalią priklausomybę tarp teisių ir laisvių. Vienų asmenų teisės neišvengiamai sukuria pareigas kitiems asmenims. Tačiau, kuo asmuo turi daugiau pareigų tenkinti reikalavimus kylančius iš kito asmens teisių, tuo siauresnė yra jo laisvė. Ir atvirkščiai, kuo asmuo turi daugiau laisvės, tuo mažiau kiti asmenys gali turėti ati-tinkamų teisių. Pavyzdžiui, moters neribota laisvė atlikti abortą iki nulio suveda negimusio vaiko teisę į jo gyvybės apsaugą. Ši fundamentali priklausomybė tarp vienų asmenų teisių ir kitų asmenų laisvių reiškia, kad vienų asmenų teisės neišvengiamai turi pasekmes kitų asmenų laisvėms. Ir atvirkščiai. Todėl liberalizmas, žadėdamas plėsti atskirų visuomenės grupių teises arba laisves, neišvengiamai tą daro kitų visuomenės grupių teisių ir laisvių sąskaita.

Trečia liberalizmo struktūrinė problema yra ta, kad jis propaguodamas individualistinę etika užkertą kelią pastangoms kultivuoti visuomenės narių dorybes, be kurių neįmanomas visuomenės kultūrinių, socialinių, moralinių, ekonominių visuomenės išteklių palaikymas bei atnaujinimas. Liberalizmas propaguodamas valstybės neutralumą, kuris pasireiškia abejingumu visuomenės narių dorybėms ir jų individualių pasirinkimų pasekmėms bendrajam visuomenės gėriui, neprisideda prie šių išteklių atnaujinimo. Todėl, liberalizmas gali išlaikyti savo žavesį tik tol, kol nebus išeikvoti ankstesnių kartų pastangomis sukurti ir puoselėti gėriai, sudarantys bendrąjį visuomenės gėrį. Šios struktūrinės liberalizmo problemos atskleidžia, kad liberalizmas nėra pajėgus ištesėti savo pažadų, kuriais jis yra suviliojęs vakarų civilizaciją šiuo jos egzistavimo etapu. Sykiu šios struktūrinės problemos nurodo į prielaidas, kuriomis turi remtis įtikinama alternatyvą liberalizmui.

Norėdami pasiūlyti įtikinamą ir tvarią alternatyvą liberalizmui, turime grįžti prie teisių ir laisvių, kaip teisingumo reikalavimų, skirtų užtikrinti teisingą gėrių, būtinų asmens pilnaverčiam gyvenimui visuomenėje, prieinamumo sampratos. Teisės ir laisvės, suprastos kaip teisingumo reikalavimai, tuo pačiu duodą aiškią gairę, nurodančią teisingas teisių ir laisvių ribas. Individualios teisės ir laisvės negali būti plečiamos daugiau negu būtina užtikrinti visiems visuomenės nariams vienodai teisingą prieinamumą prie jų pilnaverčiam gyvenimui visuomenėje būtinų gėrių. Taip pat teisės ir laisvės negali būti įgyvendinamos likusios visuomenės gerovės bei bendrojo gėrio sąskaita. Galiausiai, rūpestis visuomenės išlikimu ir bendruoju gėriu duoda pagrįstą priežastį skatinti ir palaikyti tuos visuomenės narių pasirinkimus, kurie prisideda prie gėrių, sudarančių visuomenės bendrąjį gėrį, išsaugojimo bei puoselėjimo. Tai, ką mes įprastai vadiname krikščioniškomis vertybėmis, yra ne kas kita, kaip gėriai būtini pilnaverčiam asmens klestėjimui ir gy-venimui visuomenėje. Be tokių gėrių, kaip žmogaus gyvybė, šeima, vyro ir moters santuoka, religijos ir sąžinės laisvė, tėvų teisė ugdyti vaikus dorais žmonėmis pagal savo įsitikinimus nėra įmanomas atskirų visuomenės narių klestėjimas. Be jų nėra įmanomas ir pačios visuomenės klestėjimas bei tęstinumas. Todėl, norėdami išsaugoti visų visuomenės narių teises ir laisves, į kurias kėsinasi liberalioji ideologija, bei pagarbą teisingumui, mes turime sugražinti į viešąjį gyvenimą krikščioniškąsias vertybes. Šių vertybių sugrąžinimo tikslas ne primesti vienų visuomenės narių vertybes likusiems visuomenės nariams, bet išsaugoti ir puoselėti visos visuomenės bendrąjį gėrį. Demokratija, kuriai iš tiesų rūpi teisės, laisvės, teisingumas ir visų visuomenės narių bei pačios visuomenės klestėjimas, nėra liberalioji demokratija. Tokia demokratija yra bendrojo gėrio demokratija. Ir tai alternatyva, kurios įgyvendinimui mums šiandien verta susitelkti.

Dr. Vygantas Malinauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.