Krikščionių sąjunga su neslepiamu nerimu konstatuoja, kad šalyje kyla grėsmė žmogaus teisėms (žodžio laivei, laisvei reikšti savo įsitikinimus, laisvai išpažinti tikėjimą, pagal savo įsitikinimus auklėti vaikus) bei visai konstitucinei šalies santvarkai.
Parlamentinės daugumos koalicija, pasitelkusi sau palankią ar samdomą žiniasklaidą, vadinamus viešosios nuomonės formuotojus, Konstitucinį Teismą ir kitas, turinčias būti nepriklausomomis, valstybės institucijas ėmėsi aktyvios propagandinės kampanijos prieš visuomenėje vyraujančias nuostatas šeimos, tikėjimo laisvės, žodžio laisvės klausimais.
Propagandinės kampanijos „ašis“ yra teiginys, kad nuostatos, kurioms pritaria ženkli šalies žmonių dauguma, priimant įstatymus bei tvarkant daugelį viešojo gyvenimo sferų gali būti ignoruojamos. Siekiama ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją, įteisinti žmogaus orumą ir biologinę prigimtį žeminančius partnerystės santykius, legalizuoti narkotinių medžiagų vartojimą. Minėtieji valdžios atstovai bei propagandistai savo tikslus motyvuoja poreikiu perauklėti „tamsią liaudį“, kuriai negalima leisti pasinaudoti referendumo ar įstatymų leidybos iniciatyvos teise, teise dalyvauti svarstant įstatymų projektus, teise reikšti savo nuostatas formaliai visą visuomenė atstovaujančioje žiniasklaidoje.
Valdžios siekiams prieštaraujanti nuomonė ženklinama „neapykantos kalbos“ žyme. Neapykantos kalba laikoma ne tik atskirų piliečių nuomonė, bet ir praktiškai visų tikėjimo bendrijų skelbiamas žodis, bei Švento Rašto tekstas bei Katalikų Bažnyčios oficiali nuomonė. Atvirai tyčiojamasi iš dvasininkų, katalikiškų pažiūrų intelektualų, šeimų gynimo organizacijų narių, politinių tremtinių ir kalinių. Kuriama socialinių tinklų bei betarpiško žmonių bendravimo sekimo ir cenzūros sistema, nukreipta prieš saviraiškos laisvę bei mokslo ir tikėjimo tiesų sklaidą.
Minėta propagandinė kampanija nukreipta prieš lietuvių tautos istorines ir kultūros tradicijas. Lietuvos žmonės viešoje erdvėje imami rodyti kaip „tradicijų įsikibę“ atsilikėliai, žemos kultūros, menko išsilavinimo individai, kuriuos reikia auklėti nauja – genderizmo – dvasia. Iš tautos istorijos interpretacijos trinami laisvės kovų ir patriotizmo elementai.
Švietimas ir mokslas, pasak kampanijos aktyvistų, taip pat privalo tarnauti „perauklėjimui“. Mokslo žinios, paremtos tyrimais ir analize, turėtų būti pakeistos ideologiniu balsavimu įtvirtintomis tiesomis.
Tenka konstatuoti, kad ir Konstitucinis Teismas suteikia sau teisę laisvai interpretuoti Konstituciją, vadinamą jos „dvasią“ iškeldamas aukščiau Konstitucijos turinio ir teksto prasmės.
Krikščionių sąjunga pabrėžia, kad jokie parlamentinę daugumą užtikrinantys susitarimai negali būti pretekstu, atstovaujamąją demokratiją paversti siaurus atskirų visuomenės grupių interesus ginančia vadžios forma. Demokratija savo esme yra žmonių valios apspręsta valdžia ir būtent ta išskirtinė savybė – žmonių valia – yra bet kokios demokratinės valdžios pagrindas. Jei sprendimai daromi ir įgyvendinami interesų grupės, okupantų ar valdžios uzurpatorių valia, tai – ne demokratija. Jeigu „liaudies tarnai“ bei propagandistai ignoruoja viešąją nuomonę ar ją pateikia kaip neteisingą, jie yra nebe atstovaujamos demokratijos, o diktatūros tarnai.