Tautos Istorija yra jos atmintis. Kai okupantas pradeda šeimininkauti užimtoje šalyje, vienas pirmųjų jo žingsnių – sunaikinti okupuotos tautos istoriją, pakeisti ją pagal savo interesus. Tautą, kurios istoriją rašo svetimieji galima palyginti su žmogumi, kuris prarado atmintį. Tokia tauta neturi kuo didžiuotis, iš ko pasimokyti ir semtis jėgos bei išminties. Tokia tauta tampa lengvu grobiu okupantui, ji tampa susiskaldžiusių, nepasitikinčių savimi, nuolankių vergų kaimene. Ir jai išsivaduoti, pakilti į kovą už savo garbę ir laisvę tampa nebeįmanoma užduotimi.
Tačiau istoriją dažnai naikina ne tik svetimieji, bet ir kažkam norintys įtikti „istorikai“ ir politikai. Jie, savanorių, gelbėjusių savo protėvių krauju ir prakaitu sulaistytą žemę, kovą prieš klastingus atėjūnus dažnai įvardina „senųjų ir naujųjų lietuvių konfliktu“. Ypač aštriai reaguojama į 1941 metų Birželio sukilimą, stengiantis dirbtinai suplakti holokaustą ir tautos siekį išsilaisvinti ir atstatyti Lietuvos valstybingumą. Puikiai žinome, kad visi, nors kiek prisidėję prie šio sukilimo buvo juodinami, bet kokiomis priemonėmis bandoma įrodyti kolaboravimą su naciais. Bet istorijos faktai kalba priešingai. Dokumentuotai atskleidus Birželio sukilimo reikšmę galima būtų paneigti daugybę kaltinimų , sklindančių ne vienerius metus Lietuvos atžvilgiu. Iš tiesų, vietoj to, kad mes galėtume laisvai didžiuotis savo didvyriais, sukilėliais ir partizanais, mes pastoviai turime ieškoti argumentų, kad įrodytume jų NEKALTUMĄ. Į šią ,“nepatogią“ temą Lietuvos istorikai nelabai stengėsi gilintis. Tad, naujieji LGGRTC vadovai ir ėmėsi šio darbo. Juolab , kad šiais metais turėtume pažymėti šio svarbaus Lietuvai įvykio jubiliejinę datą! Tai būtų atkirtis Maskvos propagandistams ir tokiems patiems paskalų nešiotojams ir Lietuvos menkintojams iš Vakarų. Kai kurie Centro darbuotojai, komentuodami pokario partizanų nesavanaudišką ir pasiaukojančią kovą, ieško tarp jų asmenų, kurių elgesys ne visada buvo suderinamas su garbingo partizano vardu. O tokį, nors visai išimtinį, atvejį radę, trimituoja visam pasauliui apie „dviprasmišką ir prieštaringą“ pokario laikotarpį. Jie dažnai yra patogūs užsienio šovinistams.
Todėl, yra ypač svarbu, kad mūsų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbtų atsidavę Lietuvai žmones. Priekaištaujama, kad Centrui vadovauja ne istorikai. O kiek prieš tai dirbusių centro vadovų buvo istorijos specialistų? Kartais visa širdimi atsidavęs tyrinėjimams žmogus daugiau pasiekia, nei biurokratinis ir siauro profilio istorikas. Juk ir Lietuvos Nepriklausomybės Aktą atrado chemijos profesorius, ne istorikas, bet aistringas tyrinėtojas Liudas Mažylis. Ir į jį istorikų bendruomenė žvelgė su pašaipa…
Lietuvoje netrūksta nuoširdžių, tiesą ir tėvynę mylinčių istorikų, kurie supranta istorijos, kaip tautos atmintį saugančio sargo pašaukimą ir tik dėl jų kantraus ir pasiaukojančio darbo tautoje neblėsta patriotizmo ir tėvynės meilės apraiškos.
Paskutiniu metu pastebime kaip nežinia kam tarnaujantys asmenys pradėjo organizuotą puolimą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą ir jo vadovybę. Jų tikslas vienas – pašalinti iš šios svarbios istorinę atmintį saugančios ir ją tiriančios institucijos visus nuoširdžius ir tiesą mylinčius istorikus ir juos pakeisti klusniais nedraugiškoms Lietuvai jėgoms dirbančiais specialistais.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytą informaciją mes reikalaujame:
- Nedelsiant sustabdyti politinį puolimą prieš LGGRTC vadovą Adą Jakubauską.
- Užtikrinti, kad ši svarbi Lietuvos istorijai ir jos ateičiai instituciją galėtų dirbti be politinio spaudimo.
- Suteikti galimybę LGGRTC galimybę savarankiškai ir netrukdomai vykdyti šiai institucijai iškeltą tikslą: „atkurti istorinę tiesą ir teisingumą, tirti okupacinių režimų 1939-1990 m. vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą ir pasipriešinimą šiems režimams, įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą, inicijuoti okupacinių padarinių teisinį įvertinimą.“
Krikščionių sąjungos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys