Krikščionių sąjungos Valdybos XVIII vyriausybės programos vertinimas

Programa yra labai deklaratyvi, joje mažai konkrečių įsipareigojimų. Formuluotės labai abstrakčios, jų įgyvendinimas priklausys nuo ministerijų sprendimų. Jie gali atsirasti po ministerijų valdininkiškų diskusijų su NVO ir visuomene, kas normaliomis sąlygomis nebūtų blogai, bet vargu artai pateisinama pandemijos sukeltos krizės realybėje. Nėra aiškaus plano pandemijai ir jos pasekmėms įveikti.

Tarp negausių konkrečių siūlomų sprendimų yra keletas, kuriuos galėtume vertinti pozityviai. Kaip pavyzdžiui: Lietuvos strateginių investicijų fondo steigimą, finansines priemonės spartuoliams, Valstybės garantijų planą smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms, norą vaikus auginantiems tėvams palengvinti lanksčiau derinti darbo sąlygas, įsipareigojimą, tiesa be finansinio pagrindimo, didinti finansavimą mokslui, pagalbą jauniems mokslininkams ir jų pritraukimą iš kitų šalių, norą didinti matematinį raštingumą, įsipareigojimą priimti Kultūros politikos pagrindų įstatymą, planuojamą meno kūrėjų socialinių garantijų plėtra, nusiteikimą plėtoti žaliąją energetiką, didinti finansavimą krašto apsaugai ir kai kurias kitas priemones.

Mokesčių sistemoje be teiginio „teisingumo ir pajamų ir išlaidų suderinamumo“ nieko konkretaus nenumatyta socialinės atskirties mažinimui net iki 2024 m. Tam tikri dydžiai numatyti 2030 metais, tačiau tai neturi realaus pagrindimo. Net apie mokesčių lengvatų siaurinimą kalbama tik apie jų įvertinimus, o apie progresyvius mokesčius – nė žodžio. Todėl visiškai neaišku, kaip ir iš kokių šaltinių bus mažinama socialinė atskirtis: ar didnant pajamas vargšams, ar mažinant jas turtuoliams, ar abiem būdais. Tam tikros šešėlio mažinimo priemonės yra numatytos, ir tai yra geras požiūris. Numatomas nacionalinio plėtros fondo steigimas, kas turėtų pakeisti valstybinio banko idėją, tik pati idėja gerokai suvelta ir neaišku, kuo fondas skirsis nuo valstybinio banko.

Deja, labiausiai neaišku kas Lietuvoje tą programą įgyvendins, nes joje abstrakčiai konstatuojamas visuomenės senėjimas t. y, išmirimas, o jokių nuoseklių priemonių gimstamumui skatinti nėra.

Nors ir numatyta ateityje pereiti prie šeimos pajamas vertinančios sistemos, bet s, neaišku kas po ta šeimos sąvoka slypi. Akivaizdu, kad Šeimos stiprinimo pagrindų įstatymo neketinama įgyvendinti. Gerai kai numatoma plėtoti darželių vaikams sistema, tačiau lyg ir nepasotikint absoliučia dauguma tvarkingų šeimų, bus naikinamos finansinės paskatos vaikus auginti namuose, o šeimos, kurias valdininkai dažnai subjektyviai priskirs nesėkmingų šeimų ratui, bus verčiamos vaikus atiduoti į darželius. Jau taip gana griežtas ir su gyvenimo logika kartais besikertantis, sunkiai įgyvendinamas Vaikų teisių pagrindų įstatymas bus papildomas neapibrėžta “nuline tolerancija smurtui šeimoje” (t.y. bet kokia pastaba vaikui) sąvoka bei kuriami nauji papildomi mechanizmai tokiam supratimui įgyvendinti. Matyt bus grįžtama prie liberalios komunistinės vaikų pagreitinto atiminėjimo iš šeimų doktrinos ir manymo, kad valdininkas geriau nei absoliuti dauguma tėvų žino, kaip auklėti vaikus nei tėvai.

Socialinės politikos pagrindiniai rodikliai orientuojami į ES vidurkius, bet nėra aišku kaip tai bus pasiekta, ypač abejotini yra 2030 rodikliai. Labai paviršutiniškai, mažai ir bendromis frazėmis kalbama apie pensijas ir socialines išmokas. Apie II pensijų pakopą tėra tik miglotas įsipareigojimas padaryti ją skaidresnę ir teisingesnę. Apie pensijas – jas didinti pagal darbo užmokestį ir peržiūrėti jų bendros dalies struktūrą. Pagirtinas akcentas apie pensininkų įtraukimą į darbo rinką, tačiau sidabrinė ekonomika labai stokoja konkretumo. Numatyta atsisakyti iš santuokos kylančios našlystės pensijos ir ją pakeisti, vienišų senolių pensija skatinančia dirbtines skyrybas. Vargu ar pateisinama programoje numatyta priemonė skirta padėti nuomotis būstą vienišiems tėvams, bet ne šeimoms.

Šalia ganėtinai deklaratyvaus dėmesio neįgaliesiems tampa aišku, kad aklųjų ir kurčiųjų įmonės bus palaikomos tik kurį laiką, o neįgaliesiems taip svarbios sveikatos sistemos pertvarka praktiškai nenumatyta.

Sveikatos apsaugoje daug bendrų teiginių, nėra aiškūs prioritetai ir konkretus veiksmų įgyvendinimas, siūlomi kadencijos pabaigos rodikliai dar žymiai skiriasi nuo ES vidurkio.

Kaip programoje „kertamos šeimos“, taip matyt bus kertami ir miškai, (gerai kad nors atsodinant), nes bus didinamas Valstybinių miškų urėdijų, dabar uoliai kertančių miškus, darbo efektyvumas, užtikrinant bioekonomikos poreikiams stabilų į rinką teikiamos medienos kiekį. Tarp priemonių aplinkosaugai stiprinti stebina idėta kaip labai svarbi konkreti priemonė visuotinam šunų ir kačių ženklinimui (t.y. čipavimui).

Teisės srityje šalia jau vykdomų reformų ir nusiteikimo įteisinti partnerystę nėra nenumatytas nei tarėjų, nei prisiekusiųjų institute įteisinimas.

Ekonomikos pagrindiniai teiginiai – aukštos pridėtinės vertės produkcija, inovacijos, skaitmenizavimo, pramonės srities priemonės beveik pažodžiui nurašytos nuo 2017 m. vyriausybės programos, tik toks skirtumas, kad ten yra ir konkrečios priemonės, kaip tuos tikslus pasiekti, o čia tik bendros frazės, kartojamos jau ne vienerius metus be didelio rezultato, nieko nekalbama apie šeimų įmonių stiprinimą ir pašalpų sistemos reformavimą tokiems verslams. Gerai yra specialaus fondo steigimas startuoliams , tačiau nieko nebekalbama apie Valstybinį banką.

Deja, liberali vyriausybė numato valstybinių įmonių privatizaciją, parduodant jų akcijas. Tai tikrai nepasitarnaus atskirties mažinimui ir gali padidinti vartojimo kainas energetikoje ir kitose srityse.

Energetikoje dar kartą kartojamas Astravo atominės elektrinės blokavimas, tačiau nieko nekalbama apie kitų dviejų blokų statybos prevenciją.

Valstybės valdyme pagrindinis akcentas skiriamas paslaugų skaitmenizavimui. Yra numatytas centralizuotas valstybės įstaigų vadovų valdymas, nepaaiškinant, ką tai reiškia.

Nors deklaruojamas dėmesys kultūrai, bet, ignoruojant savo tautos turtingą istorinę patirtį ir iniciatyvumą, pozityvių sprendimų tikimasi tik iš globalizacijos ir iš Vokietijos, Prancūzijos lyderystės. Ketinimai įteisinti dvigubos W rašybą tik pastiprina abejones dėl vyriausybės noro stiprinti pagarbą šalies kultūrai ir jos kalbai.

Užsienio ir gynybos srityje tęsiama kitų vyriausybių vykdyta politika. Tačiau lyginant su kitų vyriausybių programomis stokoja savų iniciatyvų, per daug pasikliaujama ES bendrąja užsienio politika, kuri dėl sunkiai suderinamų nuomonių įvairovės nėra pakankamai efektyvi. Gerai, kad aiškiai deklaruojamas siekis siekti 2.5 procento nuo BVP krašto apsaugai.

Vertinant ganėtinai abstrakčią Vyriausybės programą reikia tikėtis, kad daugiau konkrečių atsakymų kaip įgyvendinti kai kuriuos neblogus ketinimus bus Vyriausybės priemonių plane, o netinkamų nuostatų ypač šeimos politikos srityje bus atsisakyta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.