Rasa Stulpinienė – Krikščionys ir prieskoniai

Krikščionys dažnai vadinami druska. Kodėl? Nes druska stipriai keičia skonį, su ja reikia elgtis atsargiai, nepadauginti gaminant patiekalą. O jeigu ne, tai kas? O tas, kad maistą teks išmesti, neturėsi kuo vaišinti svečių – nuotaika ir šventė bus sugadinta.

Taigi taigi – druska gali pridaryti problemų ir nepatogumų, krikščionys irgi! Kai visi vieningai šoka, ploja ir dainuoja, jie gali pasakyti, kad šokama, tiesą sakant, tai ant žmonių kaulų – tai kas, kad jų plika akimi nematyti, pakanka žinoti. Kad dainoms ir šokiams yra tinkamesnių vietų. Kad tik per atmintį kiti lieka mumyse, o mes juose. Kad naikindami atmintį naikiname save…

Druskos priešingybė – cukrus! Irgi galinga jėga. Ir katras prieskonis žmogiškai prigimčiai arčiau dūšios? Tai aišku, kad pastarasis ir, suprantama, kodėl. Cukrus traukia, cukrumi gali privilioti ne tik vabzdžius, bet ir žmones. (Par)duok žmogui cukraus – ir jis iškart taps tavo draugu. Tiesa, nežinau, ar ištikimu.

Cukrus – ne tik saldainis, šokoladas ar tortas. Cukrus – tai iliuzija, pažadai norintiems gyventi linksmai, turtingai, patogiai, be rūpesčių, be skausmo. Tokį cukrų mums dosniai beria mados, reklamos, farmacijos industrija. O žiniasklaida dozuoja, pakuoja ir tiražuoja! Kiek stebuklingų kremų sukurta, kiek procedūrų sugalvota, kiek visokio plauko gyvenimo būdo guru turime…

O dėl ko visa tai? Dėl to, kad žmogui labai dažnai nepatinka būti tokiam, koks yra, gyventi taip, kaip gyvena. Žmogus nori būti jaunesnis, laimingesnis, gražesnis. Šioje vietoje reiktų stabtelėti ir kai ką patikslinti: būti ir atrodyti – ne tas pats…

Galvota, kad virusas  kažkaip į gera pakeis žmonių prigimtį, tapsime dvasingesni ir pan., bet man atrodo, kad pasiūlius vakciną nuo covido ir amžinos jaunystės eliksyrą vis tiek dalis žmonių rinktųsi pastarąjį, nes tai…cukrus.

Suprantama, kad parduodamas cukrų esi mylimas, laukiamas, žinomas, populiarus. Gali net apsimesti, kad jį dovanoji ir nieko neprašai mainais. Iki tam tikro laiko. Susimokėti gali ne visi, todėl likusieji trokšte trokšta. Nemokamo cukraus laukia daugybė širdžių, ištiestų rankų, pravertų lūpų. Bet nemokamas vienąkart baigiasi ir – kaip tyčia – pačiu svarbiausiu momentu!

…O krikščionys „neskanūs“, nes nesaldūs, nes nesistengia ko nors kuo nors vilioti, kam nors specialiai įtikti ar patikti. Jie žino, kad gyvenimas yra tik vienas ir kad reikia dėkoti už tokį, koks jis yra. Ir ne apie gyvenimo trukmę reikia šioje žemėje galvoti, o apie jo kokybę, ne apie formą, o apie turinį.

Kai žmogus susigalvoja, kad jo gyvenimas turi būti tik džiugus, bet yra kitaip, gal ir nereiktų labai stebėtis, kad supyksta ir ima sakyti, kad Dievo nėra. „Gott ist tot“, kaip sakė Nyčė. Ši situacija man primena vieną bankų veiklos aspektą: susigalvojame, kokį pelną kitais finansiniais metais norėtume pasiekti, pasiekti nepavyksta, todėl skirtumą laikome nuostoliu, kurį „draugiškai“išdalijame visiems   klientams. Kam tie pykčiai? Kam tie riksmai? Kur tas Dievas? Ne verkti reikia, bet šypsotis ir elgtis taip, tarsi jo niekada nė nebuvo…

Krikščionys – ne tik druska, krikščionys  – imbieras. Aitrus, aštrus, deginantis gomurį. Nurijai, o skonis lieka. Ne visi jo ragavę, ne visiems jis patinka. Iš pažiūros – pilkas, gumbuotas, gruoblėtas ir…negražus. Ir krikščionys, kiek tenka patirti iš netikinčių, daugeliui atrodo šitaip. Jūs, sako, visada liūdni, nelaimingi, atsilikę nuo gyvenimo. Kai paklausi tiksliau, paaiškėja, kad labai nelaimingas jis pats, tik to nežino, pasakysi – supyks.

Į imbierą iš pažiūros yra panaši ciberžolė. Apie skonį nieko nesakysiu – paragaukite patys. Pasakysiu, kad juos galima lengvai supainioti – tik prapjovus peiliu paaiškėja, kas yra kas. Kai atsiranda ir spalva, ir kvapas, ir skonis. Ir grožis, beje.

Kaip visą šią tikėjimo ir prieskonių paralelę užbaigti? Grožio ir saldumo žmogui reikia, tik negalima to laikyti gyvenimo esme, tapti kvailu vergu, nes susirgę juk gydomės vaistais, o ne  saldumynais. Ir ieškome kuo natūralesnių.

Bet errare humanum est (klysti žmogiška) – net ir patys doriausi krikščionys to neturėtų pamiršti. Ne mokydami kitus, kaip teisingai reikia gyventi, esame stiprūs, o mylėdami, stiprindami ir palaikydami vienas kitą.

                                                                  Aleliuja

1 comment

  1. Jonas Viesulas

    Nepretenduoju nei gydytojus,pas kuriuo stengiuosi nevaikščioti,nei į kulinarus,dfeja,nors sakoma:dėl skonio nesiginčijama,dažniausiai vis tik labai diskutuojama.
    Įdomus palyginimas:
    kriksčionys imbieras,man tai nauja.
    Šie Rasos pamąstymai nepaliek abejingų.
    Šaunuolė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.