Gerbiami Lietuvos žmones

Pasaulio Tautos savaip išgyveno sovietinius tankus miestų gatvėse vadinamuoju taikos metu –  buvo Budapeštas, Praha, buvo dar ne vienas miestas. Ir buvo mūsų Vilnius.

Dabar labai mėgstama kalbėti apie vertybinę politiką ir apie politines ar bendražmogiškas vertybes. Tikras ir netikras. Sakoma, kad tikrosios vertybės atsiskleidžia kritinėse situacijose, tuose istorijos lūžio momentuose. Sausio 13-oji tokia buvo. O vertybės liko užrašytos ir išpieštos barikadose, ant namų sienų, jos buvo žmonių veiduose ir žodžiuose, buvo tada dar popierinių laikraščių puslapiuose, taip pat ir mūsų atmintyje.

Laisvė pasirinkti savo likimą –  Nesijautėme maži, buvome drąsūs, nebijojome didelės šalies rūstybės.

Tikėjimas Dievo valia –  Ir jokių patyčių besimeldžiančiųjų adresu. Meldėmės visi drauge, buvome labai tikintys.

Solidarumas –  Visi buvome tautiški ir solidarūs su kitomis pavergtomis tautomis, palaikėme kitų tautų žmones ir buvome palaikomi jų

Šeima –  žinojome be jokių paaiškinimų, tiesiog tai šeima su tėvais, vaikais, seneliais, anūkais… Visi savi, visiems aišku, kas yra šeima. Aišku ir tai, kad smurtą kelia ne šeimos, o jų menkinimas.

Pagarba praeičiai – visiems kovojusiems už tikrą mūsų ir jūsų laisvę.

Dabar atrodo, kad viską tai gerokai primiršome

Išties, dabar gyvename lengviau, esame nepriklausomi, todėl kartais elgiamės pernelyg laisvai ir neatsakingai, turime daug keistų norų, esame pasimetę tame didelių galimybių, bet ir didelių pagundų pasaulyje. Tačiau kodėl kartais jaučiamės ne tokie laimingi, kaip anuomet? Gal todėl, kad skaitydami sausio 13-osios  žuvusiųjų vardus, garsiai nustojome skaityti ir  tikrų vertybių tautai, valstybei sąrašą, kuris  kiekvienam primintų tai, kas darė mus kur kas galingesnius už tuos niekingus sovietinius tankus.

Prisiminkime žuvusius ir nukentėjusius sausio 13 dieną.

Krikščionių Sąjunga