Daug kalbama apie ekologiją, tačiau labai dažnai ekologija suvedama į du dalykus – arba pradedama raudoti, kad jau visai užsiteršėme ir ieškome kaltų, arba manome, kad aplinkosauga yra tik vandens ir oro valymo metodų įgyvendinimas.

Prieš kelerius metus popiežius Pranciškus paskelbė encikliką „Laudato si‘“, kurioje savotiška forma išdėstė katalikišką pažiūrą į mūsų santykius su kūrinija. Prieš tuos metus, įsitraukęs į diskusijas apie minėtąją encikliką, išgirdau priekaištaujant, kad Bažnyčiai nereikėtų kištis į gamtos valdymo ar niokojimo reikalus – geriau virti benamiams sriubą, guosti nusivylusius asmeniniu gyvenimu, sekmadienį surengti ritualą, vadinamą mišiomis, bet nesikišti į kažkokius globalius reikalus.

Niekinantį požiūrį į sriubą bei „ritualus“ palikime kitam kartui. Katalikų Bažnyčia kaip tik ir yra bemaž pati globaliausia žmonių bendrija, o jos vadovai niekada nevengė imtis visam pasauliui aktualių temų. Katalikų Bažnyčios vadovas ėmėsi autorystės, piešdamas ekologinį mūsų bendrų namų veidą, ne todėl, kad autorius turi chemiko išsilavinimą ir ne todėl, kad reikia kokio nors naujo biologijos vadovėlio ar atmosferos valymo instrukcijos. Mums reikia supratimo, kad šiandienei ekologijai (mokslui apie organizmo ir aplinkos santykius) reikia tikėjimo dimensijos. Jos nebuvimas didele dalimi lemia, kad ligšiolinės žmogaus pastangos „susikalbėti“ su gamta nėra laikytinos sėkmingomis. Aplinkos problemos suvokiamos tik per pramonės augimo ar anglies dioksido išmetimo skaičius, per prekybą taršos limitais ar ozono skylės matavimus, neleidžia suprasti nei žmogaus tikslų, nei gamtos „atsako“ į žmogaus veiklą.

Nesu iki galo tikras dėl klimato atšilimo teorijos teisingumo, tačiau, kad šiuolaikinis žmogus neberanda harmonijos su gamta – abejonės nekyla. Pergalėmis prieš gamtą buvo vadinamos ne tik ekologinės katastrofos ir biologinės nesąmonės, tokios kaip sovietinio „mokslo“ įrodinėjimai, kad apelsinai gali augti šiaurėje, o taip pat ir socialiniai eksperimentai. Gamta prieš mus nekariauja, tad ir nugalėti ją nėra prasmės. Niekas nelaimi karo, kurio nėra. Tiesa, ekologinei bravūrai buvo pasidavusi ir ne viena praeities civilizacija. Senovės graikai beatodairiškai kirtę miškus savo reikmėms, sukūrė dykumas Sicilijoje ir kitose salose, nesubalansuota žemdirbystė sukėlė tik nekontroliuojamą skėrių dauginimąsi Afrikoje, unikali Australijos ir Naujosios Zelandijos gamta nuniokota atvežus ten naujas nebūdingas gyvūnų rūšis.

Popiežius ne šiaip sau primena, kad būdami dvasinės būtybės esame ir gamtos dalis, kad mes, kaip ir gamta, esame to paties Dievo kūriniai, kad negalime rūpintis savimi, nesirūpindami kitais. Viskas, ką nuodėmingo darome gamtai, darome nuodėmę. Nuodėmę, kylančią iš godumo, puikybės, pykčio ir kitų blogybių, nuodėmę, kai „kovoje“ su gamta ar plėšiant gamtą, paminamos dvasinės vertybės, o dažnai ir elementarios žmogaus teisės. Kaip banaliai beskambėtų, bet ten, kur žmogus nėra laisvas, ten kur nėra teisės ir pasirinkimo atsakingai gyventi galimybės, neapykanta aplinkai yra tik gilesnė. Štai ir dar viena pamoka apie demokratiją ir tikrąsias, o ne menamas žmogaus teises.

Dvasingi peizažai jau virto tik adresais, miestai ir laukai – gyvenamosiomis ir žaliosiomis zonomis. Ir jau ne branduolinis konfliktas (kuris taip pat yra puikybės išraiška) ir ne kosminės katastrofos gali pribaigti žmogaus žemiškąją istoriją. Civilizacijos ekologinė eutanazija yra visai nebe mokslinė fantastika. Žmogus išnaikino jau nemažą Dievo kūrybos dalį, skirtą ne kam kitam, o tam pačiam žmogui. O dabar kelia ranką ir prieš save.

LR Seimo narys Egidijus Vareikis