Petras Šidagis. Laiškai Lietuvos valdžių atstovams

KAM LIETUVOJE IR BALTARUSIJOJE NEGALIMA PRITARTI, SAUGOTIS GALIMŲ PAPIKTINIMŲ

Šiuo paskutiniu apibendrinančiu laišku kreipiuosi į mūsų valdžios institucijų atstovus dėl to, KAM BALTARUSIJOJE, autoritariškai valdant prezidentui A. Lukašenkai IR tuo pačiu LIETUVOJE, įsigalėjus „neklystamai“ liberalizmo doktrinai su visuomenei brukama etinio reliatyvizmo ideologija, kur vengiama ieškoti objektyvios tiesos, o pripažįstama daug lygiaverčių tiesų, vedančią prie įtampų ir vidaus karų, NEGALIMA PRITARTI. Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendrąja atitinkamos visuomenės gerove ir jai pasiekti imasi doriniu požiūriu leistinų priemonių. Jei valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar vartoja dorinei tvarkai priešingas priemones, tie jų veiksmai sąžinių neįpareigoja. Valdžia tada išsigimsta į prievartą. Teisinės valstybės pagrindas yra įstatymai, o ne žmonių savivalė (pagal KB Katekizmą p.1901-1904).

Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per informavimo priemonėmis daromas politinis spaudimas viešajai nuomonei (Lietuva ir Baltarusija), o parodomuose teismo procesuose (Baltarusija) nesiskaitoma nei su kaltinamaisiais, nei su liudininkais, kai manoma, jog tironija bus įtvirtinta, slopinant ir užgniaužiant visa, kas laikoma „kenkėjiškomis mintimis“ (Lietuva ir Baltarusija). Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės (Baltarusija). Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogai panaudojamos informavimo priemonės ženkliai nekenktų viešajai dorovei ir visuomenės pažangai“ (Lietuva ir Baltarusija). Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotine gerove ar atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būkštavimus. (pagal KB Katekizmą p. 2498-2449). Politinės valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi laikytis žmogiško teisingumo, gerbti visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises (KB Katekizmas p.2237).

VALDŽIAI – SAUGOTIS GALIMŲ PAPIKTINIMŲ: Šv. Raštas mini, kad „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių…, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18,6). Papiktinimą gali kelti įstatymai arba institucijos, mada arba viešoji nuomonė. Tad papiktinimu nusikalsta, kas leidžia įstatymus arba kuria visuomenines struktūras, sukeliančias dorovinį nuosmukį ir religinio gyvenimo pakrikimą, arba sudaro tokias „socialines sąlygas, kurios, norint to ar nenorint, apsunkina krikščionių elgesį ir praktiškai nebeleidžia jiems gyventi pagal Dievo įsakymus. Kas naudodamasis savo turimomis galiomis, sudaro blogiui palankias sąlygas, nusikalsta papiktinimu ir yra atsakingas už tiesiogiai ar netiesiogiai skatinamą blogį.. „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina“ (Lk 17,1). (Pagal KB Katekizmą p. 2286-2287).

APIE ŽMOGAUS TEISES IR LAISVES

Sveiki, „4 laiškai Lietuvos valdžių atstovams “, kuriuos sausio 13 d. 30-metinių proga parašiau ir išsiunčiau gerb. Lietuvos valdžių atstovams apie valdžių santykius Lietuvoje ir Baltarusijoje, norėčiau pridėti minčių apie asmens laisvę, kilusių skaitant tiek Bažnyčios  II Vatikano susirinkimo dokumentus, tiek gyvai susirašinėjant su Bažnyčios atstovais ir tikinčiaisiais, bei išgirdus įvairiopos – kritiškos ir pozityvios mano minčių atžvilgiu reakcijos mūsų liberalioje žiniasklaidoje. „4 laiškuose Lietuvos valdžių atstovams“ daugiau rašiau apie krikščioniškosios demokratijos siekius ir kelius tiek Baltarusijoje, tiek ir Lietuvoje, besirūpinant mažiausia visuomenės ir valstybės ląstele – šeima bei tauta, valstybe ir valstybės piliečiais. Čia asmenybė išsiskleidžia šeimoje, taip pat ir politinėje bendruomenėje. Politinėje bendruomenėje, kalbant apie Baltarusiją, daugiau asmens laisvės ir teisių gali būti pasiekta ne revoliucijos keliu, nes tai galėtų atnešti daug blogio, bet palaipsniui, t.y. evoliucijos keliu. Tai gali būti pasiekta per eilę laisvų valdžios rinkimų ir įstatymų kūrimo keliu, ypač priėmus naują demokratiškesnę Konstituciją. Vasario mėn. pradžioje Baltarusijoje kaip tik ruošiamasi svarbiam baltarusių tautos Pasitarimui (forumui) šiais aktualiais valstybės valdymo ir ekonomikos klausimais, renkami jo dalyviai. Tad, kad būčiau teisingai suprastas, šiuos savo laiškus nariu papildyti svarbia krikščionims tema būtent apie asmens laisvę ir žmogaus teises. Ką skelbia mūsų tikėjimas?

Pradžioje pacituosiu kai kuriuos Bažnyčios dokumentus. Bažnyčios mokyme (II Vatikano susirinkimas) „…Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ 25, 74 dalyse rašoma tikrai paprasta objektyvi tiesa, tačiau jaučiu pareigą ją priminti, kad „į politinę bendruomenę įeina daug įvairių žmonių, teisėtai galinčių laikytis skirtingų nuomonių. Idant, kiekvienam elgiantis savo nuožiūra, ta bendruomenė nesuirtų, reikalinga valdžia, visų piliečių jėgas kreipianti į bendrąją gerovę, atlikdama tai ne mechaniškai arba despotiškai, bet ypač kaip moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu.“; „Visiškai suprantama, jog valstybė (politinė bendruomenė) ir politinis autoritetas pagrįsti žmogaus prigimtimi ir priklauso Dievo nustatytai tvarkai. Tačiau valdymo formos nustatymas ir vadovų išrinkimas turi būti paliktas piliečių valiai.“; „Vadinasi, politinės valdžios naudojimas tiek bendruomenėje, kaip tokioje, tiek valstybinėse institucijose visuomet privalo būti vykdomas moralinės tvarkos ribose, siekiant bendrojo labo, kuris gali būti suprantamas dinamiškai – pagal teisiškai jau nustatytą ar būsimą juridinę tvarką. Šiuo atveju piliečiai privalo paklusti autoritetui iš sąžinės pareigos. Tai rodo, kaip svarbi yra vadovų atsakomybė, orumas ir reikšmingumas.“; „Ten, kur piliečiai yra slegiami valdžios, peržengiančios savo kompetenciją, jie neprivalo atmesti to, ko reikalauja bendras labas. Tačiau jie turi teisę ginti savo ir savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudojimo, laikantis ribų, nustatytų prigimties ir Evangelijos teisės.“ Vatikano II Susirinkimas taip pat moko, jog „asmens teisių saugojimas yra būtina tiek pavienių, tiek bendro piliečių veiklaus dalyvavimo valstybės gyvenime ir valdyme sąlyga“, „Tad visuomenės santvarka ir jos pažanga visada turi būti orientuota į asmens gėrį, nes daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai. Pats Viešpats tai nurodė, sakydamas, kad šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui. Šią nuostatą privalo lydėti teisingas asmenybės suvokimas (II Vatikano susirinkimas „…Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ 25), nes asmens pažanga ir visos visuomenės augimas yra tarpusavyje priklausomi. Šio principo katalikams privalu laikytis bekompromisiškai, nes priešinga reikštų krikščioniškojo tikėjimo liudijimo pasaulyje bei pačių tikinčiųjų vienybės ir sąryšingumo atsisakymą. Bažnyčios tikėjimo ir mokslo kongregacija notoje katalikams politikams skelbia, kad demokratijos struktūra, į kurią remiasi šiuolaikinė valstybė, būtų gana silpna, jei savo pamatu nepasirinktų asmens centriškumo. Juk tik pagarba asmeniui įgalina demokratinį dalyvavimą. Toji santvarka turi nuolat plėtotis, grindžiama tiesa, ugdoma teisingumu, gaivinama meile; laisvėje ji turi rasti vis žmogiškesnę. Norint to pasiekti, reikia atnaujinti mąstyseną ir įgyvendinti plačius visuomenės pertvarkymus“.

Pabaigoje pacituosiu vieno mūsų vyskupų šia tema pasakytus išminties žodžius, kad „bendrai žvelgiant, galime pasakyti, jog Viešpats kuria savo tikėjimo ir meilės bendruomenę čia žemėje, pasitelkdamas žmones, kurie kiekvienas savitu būdu gali prisidėti prie tos bendruomenės plitimo ir klestėjimo. Natūralu, jog ne  viskas einasi taip, kaip norėtųsi mūsų gyvenime, o tuo labiau politinėje sferoje. Tačiau esame nuolatiniame kūrimo procese. Svarbu, atsižvelgiant į sąžinę ir universalius bendrus principus,  ieškoti to objektyvaus gėrio, su kuriuo galime praturtinti vieni kitus. Natūralu, jog norisi greitų permainų politinėje arenoje, tačiau kartais reikia mokėti išlaukti, subrandinti ir leisti, jog žmonės pasiruoštų tas vertybes priimti, kurių yra siekiama. Kartais pernelyg greitas spaudimas iš šalies gali neduoti tinkamų ir norimų vaisių. Turbūt sunkiai įmanomas staigus demokratijos „eksportas“ į tas šalis, kurios ilgą laiką buvo kitoje politinėje dimensijoje. Todėl reikia būti nuolat atviriems šv. Dvasios vedimui ir jautrumui kito žmogaus poreikiams. Tai padės rasti tinkamą sprendimą.“

Pagarbiai ir su meile,

Petras Dovydas Šidagis

P.S. Jei kilo klausimų ir neaiškumų apie mano požiūrį į žmogaus teises ir laisves priimkite tai, kas buvo šiame laiške parašyta, remiantis Bažnyčios mokymu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *