Rasa Stulpinienė – Kitoks pokalbis

Ateik, prisėsk, pabūkim. Kaip praėjo diena? Ką šiandien valgei? Pavargai? Aš irgi. Kažko spaudžia batai. Gerai, kad tas ruduo šiemet toks. Jokios bjaurios drėgmės, jokių purvinų gatvių. Seniai taip bebuvo.

Daug kas buvo seniai: bulviakasis kaime, šviežiai išartos žemės kvapas, gervių trikampis danguje ir atsisveikinimo klyksmas, raudoni klevai po nakties, šalnas atlaikiusios rausvos ir violetinės astros po langu, senelis, besidžiaugiantis gražiu bulvių derliumi, susilenkęs nuo maišo svorio, bet laimingas, močiutė, tai vikriai besisukanti prie krosnies, tai kaip akies vyzdį sauganti savo mažiausius anūkus, kad nenuriedėtų paskui kamuoliuką prie šulinio ar paskui antis – prie kūdros…

Aplink kaip patrakę loja šunys, gal sergėdami, gal pykdami ar iš laimės, mat kone kiekvienam kieme matyti svetimų – kaimynų ar giminaičių iš miesto. Sveikinasi, glėbesčiuojasi, savi atvykėlius vedasi trobon arba į sodą, kur taip gausiai užderėjo obuolių. Labai šnekučiuotis nėra kada – dangus apniukęs, rodos, vakar nieko nepranešė, bet ką žinai. Dažnai per bulviakasį šitaip.

Tiesa, batai! Po bulvių lauką su paprastais neką tenuveiksi. Tądien tiktai guminiai, iki kelių, ir ne kitaip. Nesvarbu, ar tu vaikas, ar jauna panelė, ar miesto poniutė, netikėtai užklydusi į kaimą. Nesiausi? Nenori? Niekam čia nerūpi, o nepaklausysi – tuoj ims traukti per dantį, mals paskui liežuviais, ypač susėdę prie stalo, kai darbas bus baigtas, o skaidriosios butelis pradėtas.

O batai tokie baisūs, per dideli, nudrengti, turbūt caro bimbalo laikų, ir bulviakasių  matę gal šimtą, apsiavus juos – tiktai žvirblių baidyti! Ir kam tu pasakysi, kad pagal batus sutinka, pagal protą išlydi, kad labai svarbu nepriekaištingai atrodyti visur ir visada, net bulvių lauke! Kad privažiavę pas visus ne tik apkūnių pusamžių tetulių, bet ir pusbrolių, dėdžių, mokslo draugų iš visokių ten   universitetų. Jauni, smagūs, akimis tik šaudo į visas puses…

Dieve, kai pagalvoji, koks marazmas. Kam tai rūpi? Ir išvis, apie ką mes kalbėjom? Klausykit, o jūs šiemet buvot kaime? Kasėt bulves? Kaip tie klevai po šalnų – visgi geltoni ar raudoni? Aš sapnavau, kad oranžiniai. Tai tik sapnas. Dar pabūkit. Jaučiu, kad norėjau jums pasakyti kažką labai svarbaus, gal dar prisiminsiu… O bulves ar kepėt lauže? Ar miltingos šiemet? O kaip vaikams – ar patiko? Ne? Valgėt tik dviese? Jie triauškė „Estrella“ ir šūkavo, kad per skanu dalintis? Taip ir maniau.

Aidas turbūt vilnijo laukais, atsimušė į kitą ežero krantą, sutemos atslinko pamažu, voratinkliai švelniai kuteno veidus, turbūt sėdėjot susiglaudę, naktys jau vėsios nūnai. O aplink   rėkavo, klykavo, lipo į medžius, mėtėsi mažais bulviukais, vienam kažkur pataikė, paverkė, susitaikė, paskui kažkas rado baravyką, kuris buvo iškilmingai užmautas ant šakelės ir iškeptas. Vieni džiaugėsi, kad kvapas turbūt pasieks Kauną, kiti – kad Vilnių. Pagaliau – kepto baravyko dalybos! Tai kaip Komunija bažnyčioj. Tik dar iškilmingiau. Tai va.

Oi, atleiskit, turbūt labai jus sutrukdžiau, prikibau prie žmogaus su tom bulvėm. Nepykit, tikrai. Smagu buvo pasikalbėti. Sėkmės Jums!

1 comment

  1. Jonas Šimėnas

    Super. Taip tkroviška. Taip nuoširdu. Ko dar norėti ! Ir kam tie rinkimai su visokiais liberalais. Ogi tam, kad visa tai tur4tume ne tik mes…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.