Rasa Stulpinienė. Mano, tavo, mūsų ruduo

Ruduo… Obelų šakos, rodos, tuoj lūš nuo vaisių naštos, kaip išprotėję žydi močiutės jurginai.

Kaip bėga laikas…Rodos, tik vakar senelis sodino jaunas obelaites, kasė duobes, pylė kažko, kad greičiau užaugtų. Paskui šalia smeigė atramas, rišo, kad medelių nenulaužtų vėtros. O kaip gražu būdavo balti obelų kamienai ankstyvą pavasarį! Su kokiu stropumu ir meile senelis juos kalkindavo. Tarsi glostydamas, tarsi kalbėdamasis su obelim.

Močiutės jurginai žiemodavo po lova kartoninėse batų dėžutėse. Grindų šepečio netyčia užkliudyti kartais iš tų dėželių išvirsdavo ir pridarydavo dar daugiau darbo. Purvini, dulkėti, susitraukę mintyse prašydavosi paslapčia išmetami lauk, kad kitą kartą per juos nebereikėtų perplauti grindų. Kiekvienas susitikimas su šitais išdžiūvėliais baigdavosi vienodai: „jei dar kartą išbyrėsite, aš jus ištrenksiu…”

O paskui pamažu imdavo ilgėti dienos, nuo stogų nutįsdavo ilgiausi varvekliai, kuriuos labai norėdavosi palaižyti. Saulė darydavosi šiltesnė, varvekliai virsdavo smagiu mažų lašiukų papsėjimu.

O tada tamsoje, po močiutės lova, tarp daugybės visokių nenaudojamų rakandų (o jei kada prireiks?), įvykdavo stebuklas: jurginai atsibusdavo! Iš vieno sauso pilko kūno būdavo išlindęs mažas daigelis. Netrukus atsibusdavo ir kiti miegaliai.

… Rugpjūtį, kai jie sužysdavo, kai iškeldavo savo įstabias galvas į saulę, sekmadienį, po bažnyčios, po pasėdėjimo prie stalo su gimine ar kaimynu, įslinkdavo krūtinėn kažkoks kirbėjimas ir pasilikdavo iki pat vakaro.

Matyt, dėl jo reikėdavo niekam nieko nesakius išeiti laukan, tarsi vedamam kažkieno nematomos rankos. Kojos tarsi pačios nueidavo prie žydinčių jurginų, pirštai nejučiom atsargiai imdavo glostyti idealiai simetriškus didesnius ir ne tokius didelius gėlių žiedus, o akys įsmigdavo į patį viduriuką, kuris dar tik skleisis, tarsi mėgindamos įspėti amžiną gyvybės ir grožio paslaptį. Nuo ilgo žiūrėjimo į tobulus žiedlapius imdavo raibti akyse, žvilgsnį reikėdavo nusukti.

Pro atdarą langą girdėdavosi ramūs balsai, kartkartėm – juokas. Kalbos sukosi apie namus, vaikus, derlių, apie nepriteklius, apie tą, kuris greitai gims.

Ir tokia gėda apimdavo dėl jurginų – žiemą visaip negražiai vadinti, vis kliūdavę, vos neišmesti (nedaug trūko), o dabar akis sunku nuo jų grožio atplėšti. Kaip gyvas priekaištas, kaip įrodymas, kad ne tau, žmogau, spręsti, kam gyventi, o kam mirti.

Atsiprašyti! Reikia būtinai atsiprašyti, bet negi dabar imsi šnekėtis su gėlėm…

Parašykite komentarą