(Vietoje įžangos. Tekstas nenaujas. Tekstas gimęs iš pačių įvairiausių šaltinių: draugų ašarų ir godų, telefoninių pokalbių, atsitiktinių nuogirdų, pašnabždėjimų, netyčia pamatytų paveldėjimo dokumentų, pasiguodimų, trunkančių visą naktį, apkalbų, draugystės su buvusiais draugais teisininkais, kai teisininkais jie dar nebuvo.)
Senjorai, seneliai, proseneliai. Jie – mūsų giminės, kaimynai, praeiviai ir troleibuso pakeleiviai. Jie visur, jų daug. Jie yra, o galėtų ir nebūti. Be jų gyvenimas jaunesniems būtų geresnis ir paprastesnis (žinau, kad taip kalbėti baisu, nemandagu, siaubinga, bet ši mintis, neišsakyta ir giliai paslėpta, tūno daugelio iš mūsų galvose)! Taigi jei vieną gražią dieną atsitiktų, kaip sakau, tada:
- Nereikėtų kasdien klausyti senatvinio marazmo, jog anksčiau ir saulė buvo šviesesnė, ir žolė žalesnė, ir cukrus saldesnis.
- Negirdėtume priekaištų, jog nemokame gyventi.
- Valgome ne tai.
- Miegame ne su tais.
- Per daug dirbame.
- Per daug rūkome ir geriame.
- Per mažai miegame.
- Kad nemokame auklėti savo vaikų.
- Esame nedėkingi.
- Slapukaujame.
- Retai atvažiuojam.
- Ne visada atsiliepiame į skambučius.
- Per mažai padedame kolektyviniame sode ar kaime.
- Perkame per brangius daiktus.
- Nemokame gyventi be (pa)skolų.
Esu tikra, jog šį sąrašą dar būtų galima pratęsti ir kad galiu susilaukti labai nemalonių reakcijų iš jūsų, brangūs skaitytojai. Todėl ir sakau: reaguokite, komentuokite, bandykite tai, ką sakau, paneigti. Pataisykite mane. Paprieštaraukite. Aš tik pasidžiaugsiu kartu su jumis. Pradžiai – pridėkite ranką prie širdies, užsimerkite ir garsiai ištarkite: „Savo tėvams visada buvau, esu ir būsiu nuostabiausias sūnus (dukra), nes jie – nuostabiausi pasaulyje tėvai ir visada tokie buvo! Tik jų dėka esu tobulas pavyzdys savo vaikams.
Dabar – truputis realybės. Štai įkopiau į ketvirtą (penktą arba šeštą) dešimtį, mano smilkiniuos – šarma, bet iki šiol su tėvais esu toks pat nuoširdus ir atviras kaip vaikystėj. Be tėvų nuomonės nieko šiame gyvenime nesuprantu, nemoku, mane kasdien reikia vairuoti, kontroliuoti ir kritikuoti, apie viską turiu raportuoti ir informuoti. Kaip ne kaip – tėvams privalau būti dėkingas už tai, kad mane paleido į šį pasaulį, valgydino ir rengė, kad leido į mokslus…
Šitie momentai tampa labai svarbūs, jei, tarkim, jau turiu šeimą, o nuosavo būsto dar ne. Kadangi nuoma surytų didžiąją dalį pajamų, kol kas gyvename pas tėvus. Gyvename įsitempę, muzikos klausomės tyliai, jokių svečių. Su angeliška kantrybe atidarę šaldytuvo dureles rodome vaikams, kuri lentynėlė mūsų, praeidami dėl visa ko patikriname, ar batai koridoriuje tinkamai išrikiuoti. Tai, kad mūsų kambaryje nėra nei spynos, o kambarys su balkonu, kelia nepatogumų. Taip, skalbinius reikia džiovinti, bet gal geriau dieną? Net ir naktį mūsų kambaryje dažnai ko nors prisireikia. Tualete kabliuko irgi nėra… Yra tik toks tvyrantis ore „Taip radom, taip paliksim“.
Toliau. Visai nepykstu, kai tėvai lenda į mano šeimos reikalus, savo marčią vadina apsileidėle, o žentą šūdžium, kad savo anūkų (mūsų vaikų) tiesiog nekenčia, mat jie bėgioja, laksto, gali ką nors sudaužyti, o dar kaimynai skundžiasi, kad vaikai per daug dainuoja ir smarkiai trepsi. To, kad namuose visi avime šlepetes, senoliai iš pirmo aukšto negirdi, dėl to, ar netrepsi kažkas kitas už sienos, jie nesą tikri. Jie nežiną kur, bet kažkas trepsi nors tu ką!
Man patinka, kai tėvai sako, jog esame tikri nevykėliai, jei gyvename nuo algos iki algos, jei negalime susitaupyti, pasidėti juodai dienai. Sako tarsi juokais, bet po jų rankos pačios siekia kokio „uspachajonso“ – pavyzdžiui, valerijono tabletėlės…
Kas toliau? Toliau – akistata su savimi: aš negaliu blogai kalbėti apie savo tėvus, nenoriu būt tas paukštis, kuris savo lizdą teršia, tas paukštis blogas, o aš geras, bet daugiau toks nebūsiu.
Smerkit mane už tai. Gėdinkit. Meskit akmenį. Nežinau, kaip jus, bet mane mokė sakyti tiesą, nemeluoti, nešunuodegiauti, baudė už neklusnumą. Kvailiausia, jog tiesos sakymas ir buvo tas neklusnumas, įžūlumas, nemandagumas. Dar kvailiau, kad mokė vienaip, o patys darė priešingai. Daug kartų mačiau išpūstas akis, girdėjau „kaip tu drįsti?“ Ilgainiui supratau, kad su ta drąsa toli nenuvažiuosi, nes žmonės aplink mane visiškai nejaučia atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Jie tik dedasi esą geri bei rūpestingi, bet iš tikrųjų nori kuo greičiau manęs atsikratyti, kad nebekelčiau nepatogių klausimų ir nepriversčiau raudonuoti.
Žinote, nuo to laiko nekas tepasikeitė. Kiek tenka stebėti, daugelio mano rato žmonių santykiai su tėvais yra komplikuoti, įtempti arba įstrigę šaltosios taikos fazėje. Akivaizdu, kad vis mažiau lieka temų, kuriomis laisvai kalbasi suaugę vaikai su savo tėvais. Temų ratas siaurėja, žmonės svetimėja ir tolsta. Ir tai nieko nestebina. Kartais tai panašu net į teatrą. Vaikai vaidina, kad tėvai jiems rūpi, kad tikrai gyvena jų paranojomis, amnezijomis ir alsheimeriais, tėvai – kad savo vaikams dar gali kažkuo padėti, kad jų gyvenime tebevaidina išskirtinį vaidmenį, kad savo Onutę ar Petriuką pažįsta kaip savo penkis pirštus! Juokas.
Beje, didžiausias jis (juokas) būna per šventes, kai visi perka , o paskui ant stalo krauna tiek, kad užtektų dar antrai tiek valgytojų. Tarsi būtų nevalgę kelias savaites, tarsi matytųsi paskutinįkart, tarsi baltos mišrainės pjaustymas kažką perkeistų šeimos narių santykiuose. Dabar ir visados. Kuo daugiau ant stalo, tuo daugiau meilės – štai kaip stengėmės, va kiek prikepėm ir pritroškinom!
Bet prie stalo daug pauzių ir dirbtinių šypsenų. Jei tik galėtų, čia nesėdėtų nė vienas. Bent jau iš vaikų. Ir amžius šįkart nesvarbu. Svarbu, kad pas senelius nenori būti nei vaikai, nei anūkai, kad sunkiai rišasi kalba, kad visi pavargo apsimetinėti, jog yra viena draugiška šeima. Sėdėtų prie kompo, prie televizoriaus, prie baro – kur tik nori, tik ne čia. Bet sėdėti reikia – juk Kalėdos (Velykos, gimtadienis, susitikimas ir t.t.). Ką žmonės pagalvos! Ta prasme dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės („Tu koks laukinis ar ką? Tau nei šeimos, nei giminių, tau nieko nereikia!) Tarsi giminės būtų viskas, tarsi galėčiau pas bet kurį ateiti, pernakvoti, pasidalinti rūpesčiais, paklausti patarimo, pasiskolinti pinigų. Tarsi jiems kas nors rūpėtų, išskyrus save. Tarsi nesklistų paskui paskalos.
Klausykit, o dabar rimtai: ar dažnai pasakojat savo tėvams, jog susiradote meilužį ar meilužę? Kad jus siunčia į onkologinį? Kad sūnus negrįžo nakvoti? Kad dukros kišenėje radote prezervatyvų? Kad rytais geriate antidepresantus, o vakarais tiesiog geriate? Kad galvojate žudytis arba skirtis? Kad iš pradžių jus sumuša, o paskui reikalauja sekso?
Abejojate, ar taip gali būti, nes jūs to nepatyrėte? Žinokit, yra, gali, būna.
O dabar grįžtu į pradžią, prie antraštės. Ji tikrai bjauri. Nepagalvokit, kad ji man patinka, kad tai ir mano nuomonė – nebūtinai, tiesiog gyvendama tarp žmonių matau dalykus, kurie yra esminiai, bet tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime tarsi apeinami, tarsi tikimasi, kad kažkas kitas apie tai prakalbės arba kad problema išnyks savaime. Bet taip nebūna.
Ar prisimenat pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“? Ar ji jums patinka? Ten tiek psichologijos ir filosofijos! Sakyčiau, ten mūsų dabarties politika, ekonomika, viešieji ryšiai… Ten nutylėtas lietuviškos šeimos modelis.
O pasaka apie rogutes, senus tėvelius ir mišką? Irgi nežinot? Tuomet paklauskit žinančių, paieškokit internete. Gera pasaka, bet žiauri. Paklausiu ir aš. Sakykit, tik atvirai: jums niekada savo senų tėvų nesinorėjo kur nors išvežti? Į slaugos ligoninę? Privačius globos namus? Į mišką? Dedu galvą, kad taip, bet jums iki šiol net tokios minties baisu, su niekuo apie tai negalite pasikalbėti, nes visi jus pasmerks, giminaičiai ims loti kaip šunys.
Bet antraštės esmė – turtas, kurį suaugę vaikai norėtų gauti kuo greičiau. Ir nebūtinai jie yra beširdžiai monstrai. Paklauskit tų, kas metų metus gyvena ant lagaminų, kraustosi iš vieno buto į kitą, keičia darbus, ieško, kur daugiau moka, pavargo laukti, kol bankas duos paskolą būstui. Situacija pasidaro nei šiokia, nei tokia: visi turi teisę į savus namus, į savo krosnį ar židinį, kurio su niekuo nereikėtų dalintis. Bet tenka. Metai bėga, bet niekas nesikeičia. Buitis įtraukia, išsunkia, palaužia. Čia sakau apie tuos, kurie gyvena net ne pas tėvus, ne nuomoja, o, tarkim, bendrabutyje. Po apsilankymų gimtajame lizde ant dūšios dar sunkiau: ir vietos jiem ten į valias, ir erdvės, ir daiktai visi savo, o tu kaip koks bedalis, benamis, nevykėlis. O gal tikrai toks ir esi nieko vertas? Gal mesti į šoną savo išdidumą ir paprašyti, kad pinigų visgi paskolintų tėvai? Tik kaip atiduosi? O gal atiduoti ir nereikės? Jų sveikata juk šlubuoja…
Dažna ir tokia situacija. Turi pagyvenusius tėvus, ačiū dievui, turi ir savą būstą, bet ir problemų yra. Jos kitokios, bet ne mažiau skaudžios. Gyvenate tam pačiam mieste, tėvai vis sunkiau serga, prižiūrite juos, kiek galite, bet jie dėl visko priekaištauja, grasina numirti, bet taip ir nemiršta. Iš pradžių žmogus jautiesi keistai, bet kenti. Paskui imi ieškoti pagalbos. Paskui imi jaustis kaip durnius, kuriuo manipuliuoja. Turi brolį ir seserį, kuriems tėvai per savo amželį padėjo daug daugiau negu tau. Ir jie vis tiek emigravo, bet tėvai liko tau. Jie niekur nesikraustys ir neemigruos. Nebent pas tave. Klausimas: ar kasdien po darbo taip ir važinėsi pirmyn – atgal, ar savo tėvus pasiimsi pas save?
Žinau, kad įsirengdami butą apie gimdytojus negalvojot. Visos erdvės suskirstytos, kiekvienas turi savo kampelį. „Kur seneliai čia tilps ir kiek jie čia gyvens? O kur dėsim dviratį ir lėles? Jie žiūrės mano televizorių? Aš negalėsiu žaisti su xbox’u? Mama, tu visai išprotėjai. Galiu pakentėti savaitę, mėnesį, du, bet ne daugiau..“
Dar viena istorijos versija. Jūsų tėvai savo bute pragyveno, pavyzdžiui, beveik keturiasdešimt metų. Jie čia ir mirs. Palikti jį nepadės jokie įkalbinėjimai nei maldavimai. Jūs privalote juos prižiūrėti, jūs neturite kitos išeities. Jų (jūsų vaikystės) butas atiteks jums, bet po jų mirties.
Jūs pervargot. Vyras neseniai išėjo, vaikai – kas sau, karjeros nulis. Rūkot pargrįžus po vizito pirma pas gydytoją, paskui pas tėvus, po parduotuvės, po problemų darbe, pučiat dūmus pro atvirą orlaidę ir tūkstantis aštuonioliktą kartą klausiat savęs, ką darote ne taip, kodėl nenorite dalyvauti nei klasės, nei grupės susitikime?
Visą gyvenimą buvote gera dukra, nuostabi draugė, perspektyvi darbuotoja, ištikima žmona, ideali mama, bet to pasirodė per maža (visa tai irgi tinka, jei esate vyras).
Šiandien esate viena (arba vienas). Kiekviena diena – išbandymas. Šypsotis, juokauti, madingai rengtis, problemas slėpti, vaidinti laimingą ir geidžiamą…
Niekas nedrįstų jūsų apkaltinti abejingumu, beširdiškumu, nedėkingumu savo tėvams – darote, ką galite, bet širdyje tuščia. Beprotiškai šilti vaikystės prisiminimai kontrastuoja su liūdna šiandiena. Jūsų tėvai gyvena savo pasaulyje, ir jums ten vietos nėra. Tabletės, ampulės, ligoninės, lašinės. Šitų tėvų jums nereikia, norite anų, iš vaikystės albumo, ten jie kaip kino žvaigždės, kaip jaunystės ir grožio etalonas.
Jums nebereikia vaikystės buto, kur turėjot savo kambarį ir kaštoną už lango, šitos liepom apsodintos gatvelės, kai po kupliom žydinčiom ir svaigiai kvepiančiom šakom pirmąkart pasibučiavot. Namo tąkart visai nesinorėjo, liepų kvapas varė iš proto. Mintis, kad tėvai to nesupras, pasijuoks, gal pašieps, vertė savo jausmus slėpti po devyniais užraktais. Atrodo, tai buvo pradžia. Paskui jūs tolot, tolot, kol liko jau minėti spektakliai per šventes.
Šiandien tėvams sunku, bet sunku ir Jums. Jiems reikia dėmesio ir globos, jums – ramybės, bet jos nėra ir artimiausiu metu niekas nežada. Kaip išlikti, nei recepto, nei vaistų nėra. Guodžia nebent tai, kad tokioje situacijoje šiandien yra daugybė žmonių. Liūdina, kad, užuot apie savo godas kalbėję drąsiai, jie dar giliau traukiasi į savo kiautą lyg sraigės, traukiasi tartum nusikaltėliai, išdavikai, menkystos. Vaikai, suaugę, žili, pliki ir barzdoti, norintys, bet nebemokantys mylėti savo senų ir suvaikėjusių tėvų.
Dabar – nuo savęs. Prieš daug metų pati buvau vaikas. Dabar galiu pasakyti, jog esu dukra, vyresnė už savo tėvus. Nonsensas? Tikriausiai. Esu vaikas, kurio tėvai mirė pačioje jaunystėje. Tada, atsimenu, man labai reikėjo tiesos, kodėl taip nutiko. Bet jos nebuvo. Užtat šiandien džiaugiuosi: man nebereikia karšinti, sakyti, kad dar gyvens šimtą metų, klausyti pradžioje minėtų tikrųjų gyvenimo tiesų. Tai štai tokia nedažnai pasitaikanti tikrovė.
O ką tie pagyvenę žmonės? Jie yra, jų bus, jiems nieko nepadarysi. Jie yra mūsų veidrodis. Mūsų ateities šansas. Žiūrėdami į juos dažnai galime pamatyti, kaip gyventi negalima arba neverta.