– Sakykit, meldžiamasis, kieno šis namas?
– Iš pradžių čia gyveno naujagimis, kūdikis, vaikas, paskui – lopšelinukas, darželinukas, moksleivis, vėliau – gimnazistas, abiturientas, studentas, absolventas, po to – praktikantas, stažuotojas, asistentas, darbuotojas, dar vėliau – specialistas ir viršininkas.
– Oho… Ir jie visi čia tilpo…
– Kad jį kur! Aišku, kad ne! Gyveno čia ir mokesčių mokėtojas, ir indėlininkas, ir vartotojas su naudotoju, ir vairuotojas, ir vasarotojas, ir klientas bei pacientas. Gerai atmenu: buvo ir pirkėjas, ir rinkėjas. Po šiuo stogu neabejotinai glaudėsi skaitytojas, klausytojas, žiūrovas. Štai prie šio lango ne vieną žiemą rymojo ir pavasario laukė žvejys, uogautojas, grybautojas. O kur dar sodininkas, daržininkas, pensininkas, pilietis?!
– O ko JŪS ieškot? Ko JUMS čia reikia? JŪS man kažkoks įtartinas.
– Aš – nieko. Galvoju, kad tokia daugybė žmonių… Tokiame mažame namelyje… Šitiek metų… Įstabu… Aš tik jūsų šulinio vandens norėjau atsigerti. Nebijokit.
– Jei jau taip, užeik, išgersim.