Komunistiniams LGBT vertybių propaguotojams ir ideologams po „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ ir nepavykusio balsavimo už Partnerystės įstatymą išseko argumentai. Moraliniai autoritetai ekranuose, radijuje ar internetinėje žiniasklaidoje auklėja nesusipratusius ir atsilikusius Lietuvos piliečius dėl jų nenoro gyventi LGBT rojuje. Pasitelkiami niekuo nepagrįsti žodžiai apie progresą, mokslą ir europines vertybes.
Nors daugumai yra akivaizdu, jog mokslas apie žmogaus lytis šneka priešingai – Europos Sąjunga sukurta krikščioniškų, o ne LGBT vertybių (pastarosios iš esmės yra komunistinės ideologijos tąsa) pagrindu. Šios progresyvios ideologijos dėka Europos sąjunga pradėjo senti, t. y. išmirti – jau dabar joje gyvena tik kas 21-tas pasaulio gyventojas, joje trūksta darbo jėgos, ją gelbėja tik imigracija iš kitų šalių. Pasaulio ekonomikos analitikai, jeigu niekas nepasikeis, piešia ES niūrią ekonominę ateitį.
Kadangi argumentai išseko, moraliniai autoritetai vis dažniau meta paskutinę kortą – „jūs dirbate Putinui“. Paradoksas, šia korta mojuojama prieš tikrus sovietmečio laisvės kovotojus, o dažni mojuotajai yra sovietmečio komunizmo moksliškumą teigę aktyvistai ar jų palikuonys. Propaganda tampa juokingai primityvi. Jeigu V. Putinas nepalaiko pas save (kitur jis dažnai palaiko) LGBT ideologijos – reiškia, kad visi šiai ideologijai prieštaraujantys yra putinistai… Tačiau V. Putinas valgo mėsą, daržoves, geria pieną, t.y. valgo, tada visi, kurie valgo – dirba jam?
Absurdas? Taip, bet ne moraliniams autoritetams. Todėl ir paprastiems žmonėms verta visada paklausti tų autoritetų, ar jie šiandien valgė ir jeigu atsakys taip – apkaltinti …prorusiškumu. Dar įdomu, kad prorusiškumo argumentą mėgstantys naudoti politikai yra ilgus metus nepastebėję šalia Lietuvos statomos Astravo atominės elektrinės, ar yra drastiškai mažinę krašto apsaugos biudžetą.
Taigi matome, kad valdantieji neturi ką esminio pasiūlyti Lietuvos žmonėms. Todėl mums reikia patiems imtis iniciatyvos reikalaujant priimti Lietuvos ateičiai būtinus konkrečius sprendimus. Pradėkime nuo šeimos politikos.
Dabartiniame mūsų gyvenime nestinga progreso ir gerų naujovių. Bet daug ir nesusipratimų, sudėliotų ne iš tos pusės ar pastatytų ant galvos. Tad mūsų krikščioniškos bendruomenės pareiga pateikti savo siūlymus visuomenės problemoms spręsti, visuose įstatymuose žmogų pastatyti vėl ant kojų.
Kiekvienas politikas, norintis atstovauti tautą, turi įtikinti, jog vadovaujasi principu: „Kas gera šeimai, gera valstybei“. Jo matymas turi būti aiškus, jog šeimą kuria vyras ir moteris. Šeimos pagrindas – meilė ir santuoka. Viena be kitos jos laimės nekuria, tad santuoka negali būti tik susitarimas, tik sandėris. Santuoka yra džiaugsminga, bet ir atsakinga priesaika gyvenimui. Toks supratimas turi būti įtvirtintas visuose įstatymuose, ypač susijusiuose su švietimu ir kultūra.
Lietuvoje priimta daug įstatymų, kurie formaliai skirti padėti šeimai, sprendžiant atskiras problemas. Tačiau nėra sistemos, šeima daugelyje jų apibrėžiama skirtingai. Akivaizdu, kad taip kuriama šeimos politika neturi ateities. Todėl reikia nedviprasmiškai įtvirtinti, jog šeima – tai vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam, savo vaikams ir artimiesiems. Visokie kitokie dariniai negali būti alternatyva šeimai. Mokslui nėra žinomos jokios kitos žmogaus lytys, kaip tik vyro ir moters. Jų net negalima atrasti, jas galima tik išsigalvoti.
Valstybės finansuojamos programos turi tarnauti puoselėjant pagarbą vyro ir moters sukurtai šeimai. Moterys ir vyrai yra vienodai įdomūs ir svarbūs. Lietuvos įstatymai turi padėti išugdyti daugiau tokių atsakingų ir pareigingų vyrų ir moterų. Jie, gyvendami kartu, neturi suvienodėti, kaip siūlo genderizmo ideologai, bet papildyti ir praturtinti vienas kitą. Taip gyvendami jie sugebės užauginti ir išauklėti dorus vaikus, pasirūpinti savo tėvais ir seneliais.
Privalome pasitikėti šeimomis, jos yra mūsų visuomenės pagrindas, jų dėka laikosi mūsų valstybė. Valstybė privalo suteikti šeimai savarankiškumą pasirenkant auklėjimo metodus ir formas. Valstybė gali ir privalo joms padėti, tačiau be svarbaus reikalo neturi teisės kištis į jų gyvenimą.
Vaikai turi būti auklėjami taip, kad nuo mažų dienų suprastų, kas yra pareiga ir atsakomybė, išmoktų gerbti vyresnį žmogų. Įsisąmonintų, kad be visur propaguojamų teisių egzistuoja ir pareigos. Turime skiepyti vaikams pagarbą gyvybei. Jaunas žmogus turi būti suinteresuotas kurti šeimą ir auginti vaikus, ir tai visapusiškai turi stiprinti valstybę. Turime apsaugoti mūsų šeimas nuo kuriamos represinės vaiko teisių apsaugos sistemos, kurioje toks valstybinis „saugotojas“ neturėtų vienvaldės teisės spręsti, ar šeima verta auginti vaiką, ar ne. Vaiko teisės turi būti nagrinėjamos neatsietai nuo šeimos teisių. Visa tai turi būti griežtai įtvirtinta vaikų teises reglamentuojančiuose įstatymuose.
Praeitame Seime buvo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas, kuriame dalis nuostatų yra įtvirtinta. Deja, jis praktiškai nevykdomas, o valdžios institucijos dažnai elgiasi galimai pažeidžiant jo nuostatas. Jį priėmus, vyriausybė turėjo pateikti kitų įstatymų būtinas pataisas. To nėra.
Turime dar papildyti Šeimos stiprinimo įstatymą, paremtą supratimu, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, dar konkretesnėmis nuostatomis ir reikalauti kitus įstatymus priderinti prie jo. Teisės aktuose šalia svarbių socialinių ekonominių įsipareigojimų būtina įtvirtinti nuostatas, kad šeimos narius siejančios teisės ir pareigos yra prigimtinės, kad vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos, kūrimo pagrindas.