Sveikiname su tarptautine šeimos diena!

1994 metų gegužės 15 dieną Jungtinių Tautų Organizacija įvardino, kaip šeimos dieną. Keista? Juk šeima ir taip egzistuoja, – sakysite ne vienas.Taip, egzistuoja. Bet gal teisingiau būtų sakyti – gyvuoja?

Kas gi ta šeima? Vieni įvardina, kaip pagrindinę pasaulio ląstelę, kiti – amžinos kaitos dalelę. Aš išdrįsčiau šeimą pavadinti Aukščiausiojo darbų tęsėja.

Iš tiesų, šeima yra gyvybės pagrindas, meilės ir pagarbos šaltinis, nesibaigiantis ėjimas į priekį, kūryba – tokia nepakartojama ir savita. Tai šeimoje išmokstame pažvelgti vienas kitam į akis, paduoti ranką, nusišypsoti, o skausmui suspaudus, prisiglausti, apsikabinus – paverkti. Kaip gera šalia jausti tėtį, mamą, brolį sesę, senelius. Jausti saugumą ir ramybę kiekvieną akimirką savo šeimoje. Ne veltui juk sakoma: „Mano namai – mano tvirtovė“. Mokytis tos meilės ir ją dalinti kitiems.

Tai amžinybės ratas, kuris vis sukasi su neišsenkančia energija, tačiau atsiranda BET. Kažkam jau nebepatinka šeima, kurioje meile dalinasi tėvas, mama ir vaikai. Jiems reikia po šeimos uždanga paslėpti savo nevaldomas aistras, savo puikybės Ego.

Kažkam nebepatinka reiklūs tėvai ir drausmingi vaikai. Nesvarbu, kad prigimtis kalba apie tikrą ir neklystantį intuityvų auklėjimą, patikrintą ir įsišaknijusį nuo pat žmonijos pradžios.
Kažkas ruošiasi mokyti pagal dirbtinai sukurtas taisykles nemokomų dalykų – meilės, ištikimybės, pagarbos, padorumo. Šeima tampa objektu, kurį galima perdirbti, kaitalioti, naikinti, tėvai – nepageidaujamais asmenimis, neturinčiais jokių teisių į savo vaiku, o vaikai – perparduodama preke.

Atrodo, tokiems, sveiku protu nesuvokiamiems veiksmams turėtų priešintis visuomenė? Tačiau kai kurie iš baimės (nežinia kokios) tyli, kiti pritaria, nes yra suinteresuoti. Ir taip, šioje kreivų veidrodžių karalystėje šeimos vaizdas bandomas iškreipti. Stengiamasi įteigti, kad du vyrai ar dvi moterys, gyvenantys ne kaip bendrabučio kambariokai, bet su kitokiomis pretenzijomis vienas į kitą – yra šeima. Kad vaikai, atimti iš šeimos, yra kaip nekilnojamas turtas, kurį antstoliai gali areštuoti, įkeisti ar parduoti aukcione. Ir taip, švenčiausias, gal kai kada ir ne visai tobulai nutapytas šeimos paveikslas, yra plėšomas į skutelius.

Bet šiandien noriu kalbėti apie tikrą šeimą, keliaujančią per gyvenimą, tvirtai susiėmusią už rankų, su viltimi ir pasiaukojimu žiūrinčią į ateitį. Nes šeima – tai amžinasis gyvenimo ratas ir jis negali sustoti!

Krikščionių sąjungos narė Dalia Tarailienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *